Ekspozicijoje pristatoma trijų, skirtingomis raiškos formomis dirbančių autorių – Ingos Likšaitės, Andriaus Kviliūno ir Andriaus Makrevičiaus – kūriniai. Juos vienijanti ašis – žmogaus kūnas kaip terpė kūrinio prasmės mediacijai. Mugėje pristatomų darbų vizualinėje plotmėje skleidžiasi žmogaus figūros motyvas, tačiau kiekvienas autorius šias figūras medijuoja skirtingais rakursais ir interpretavimo formomis.

Inga Likšaitė ciklo “Body of Work“ tekstilės kūrinius konstruoja kaip metaforą į personalinę patirtį, stebint savo veiksmų struktūrą kūrybiniame vyksme. Geometriniai motyvai ir išbarstyti elementai atkartoja autorės anksčiau kurtų darbų prasmes, kurias siekiama pakartoti naujuose kontekstuose tarsi ankstesnių minčių tąsą. Kūrinio foną užima per visą drobės formatą išdidintas masyvus moteriškas torsas iš nugaros – alegorinė vertikalė tarp žemiškosios logikos ir to, ką vadiname kūrybine galia, intuicija, pasąmone ir pan. Šis elementas – tai atsitiktinai rastos itin mažos rezoliucijos ir dydžio nekokybiškos fotografijos perdirbinys į iš segmentų sudarytą didelio formato siuvinį. Dygsnių struktūra ir tekstūra jame yra dirgikliai, traukiantys žiūrovą įsižiūrėti, o iš nuotolio matytas siluetas vaizdinyje išsisklaido ir žvilgsnis pasineria į siūlų žaidimą, tvarkingas ir chaotiškas dygsnių kompozicijas, o realistinis motyvo dydis suponuoja žiūrėtojo poreikį atsitraukti ir žvelgti iš toliau. Tokia aktyvia forma mėginama paversti autorę dominančią būseną, kai įvairių galimybių chaose kristalizuojasi kažkoks vienas sprendimas, o mintis tampa kūnu.

Menininkė kūriniuose naudodama nežinomą atvaizdą – atsitiktinai rasto nuogo kūno fotografiją – jį dekonstruoja ir aproprijuoja. Likšaitės kuriamas kūnas veriasi iš atvaizdo, sustabdytos svetimos, pavogtos akimirkos, ir yra perkeliamas į kitą – tekstilės – mediją. Jis įgauna medžiagiškumo, faktūriškumo, taktiliškumo aspektą. Vizualiai jos disponuojamas kūnas nutolsta nuo atpažįstamo įvaizdžio – žvilgsnis siluetą fokusuoja tik stebint pakankamu atstumu. Tačiau naratyvine prasme, Likšaitės kūrinio kūnas – yra vaizduojamas arti realybės, kurią pasiūlo įsivaizduojama fotografinė tikrovė. Šiuo atveju kūnas yra kažko kito inkarnacija, tačiau autorė tapatinasi su juo, perkeldama jo fragmentaciją į savo patirčių įvykių kontekstą, ir juos reflektuodama. Likšaitės darbe realumo įspūdis tampa nykstančiu.

Inga Likšaitė | Body of work | 2020

Andrius Kviliūnas |  Tutis virtualioje realybėje | 2018

Andrius Makarevičius |  Pirma buvo žodis | 2019

Andrius Kviliūnas priešingai – kūryboje pasitelkia savo asmeninį vaizdinį kūną, perkeldamas jį į virtualią erdvę, tampančia sutirštinta realybe. Disponuodamas savo atvaizdu kaip žaliava šizoidiniams personažams rastis, Kviliūnas konstruoja efemerišką, laikišką, procesualų kūną, kuris funkcionuoja kaip kažkas anapus savęs. Kūniškumas Kviliūno kūriniuose vizualiai yra arčiausiai įvaizdžio realybėje, tačiau dėl fantasmagorinės steigties labiausiai iš visų trijų pristatomų autorių nutolstantis į įsivaizduojamybės ir fantazijos plotmę.

Tuo tarpu Andrius Makarevičius pasitelkia svetimą, stebimą kūną, su kuriuo autorius nesitapatina, tarsi tyrinėja jį iš šalies. Autoriaus kūriniuose kūnas kaip veikėjas atkeliauja iš vaizdų pertekliaus kultūros, perleidžiant per sąmonės ir vaizduotės kategorijas, paverčiamas regimu „ekranu“. Menininkas tapybos darbuose aproprijuoja aplinkoje regimą kūno vaizdinį ir kuria savitas, išgalvotas kompozicijas. Regėti kūno atvaizdai autorių pasiekia per kitus medijuotus ekranus, o persimaišius vaizdų pertekliui sąmonėje ir fantazijoje, Makarevičiaus kūnai, kaip ir Kviliūno, virsta įvairiomis formomis, o realybės įspūdis balansuoja tarp tirštumo ir nykimo. Vizualiai ir konceptualiai kūnai Makarevičiaus drobėse išlaiko pusiausvyrą – nutolsta nuo realaus atvaizdo, bet abstrakcija netampa.

Ekraniškumas steigiamas visų autorių darbuose – Kviliūno ekranas skaitmeninis (dominuoja plokštumas, nors jame regima erdvė), Likšaitės – taktilinis (kūriniuose yra net tiesioginės aliuzijos į ekraną – kompiuterinis žymeklis (kursorius) ir vaizdo priartinimo ikona apeliuoja į skaitmeninį vaizdo apdirbimą), Makarevičiaus ekranas – mimetinis, vaizduotiškas.

Renginio datos: Spalio 2-4 d.

„Arkos“ stendas: 5.45.

11-oji tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius’20“ vyks spalio 2-4 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“. Mugė lankytojų su iš anksto įsigytais bilietais lauks penktadienį nuo 14 iki 20 valandos, šeštadienį nuo 11.30 iki 19 valandos ir sekmadienį nuo 11.30 iki 18 valandos. Daugiau informacijos rasite „ArtVilnius’20“ puslapyje www.artvilnius.com.