Keramika, tam tikra prasme, yra „menas arčiausiai žmogaus“. Tai tokia dailės rūšis, kuri įvairiais pavidalais dalyvauja mūsų kasdienėje aplinkoje, pripildo buitį. Ji tampa tokia sava ir įprasta, kad kartais jos tiesiog nebepastebime. Todėl Vilniaus keramikos meno bienalės, šiemet Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Arka“ surengtos 5-ąjį kartą, organizatoriai siekia aktualizuoti jos svarbą, pristatyti tendencijas, mėgina konceptualizuoti šią sritį bei išsivaduoti iš stereotipinių taikomojo meno rėmų.
Kalbant apie keramiką kaip mediją, dažniau girdime „keramikos meno“ sąvoką, nors pati „keramika“ ilgai istorijoje buvo priskiriama taikomosios dekoratyvinės dailės šakai. Dėl tampraus kūrybinio proceso, rankų darbo ir medžiagos santykio, keramikos sritis pasirenkama ir plėtojant meno terapijos, edukacijos procesus. Keramika gali užsiimti tiek vaikas, tiek mėgėjas, tiek profesionalas. Šiuo aspektu ji labai universali, daugialypė. Tačiau dėl šios priežasties profesionaliajai keramikai sudėtinga išlaikyti aukštos meninės vertės kartelę, kadangi statistinė visuomenė ją dažnai tapatina su mugėse matomais dirbiniais ir tradicine tautodaile. Prieš kelis tūkstančius metų atsiradusi, bene viena seniausių dailės rūšių, per ilgą savo gyvavimo laikotarpį keitėsi, transformavosi, bet tuo pačiu išlaikė archajiškumą. Technologinės ypatybės, medžiagos, degimo procesai išsaugojo savo subtilybes, o savalaikis dailės ir meno modernėjimas bei ekspansyvi šiuolaikinių medijų integracija, neišvengiamai paskatino evoliucionuoti, keistis ir keramikos meną. Ko gero, iš visų taikomosios dailės rūšių šiuo metu tarp disciplinų aktyviausiai veikia tekstilė, stipriai nutolusi nuo tradicinės šio žanro sampratos. Virsmus skatino tęstinės iniciatyvos, pavyzdžiui Kauno tekstilės bienalė, vėliau tapusi tiesiog Kauno bienale, svariai prisidėjusia prie to, jog Kaunas 2022 m. taps Europos kultūros sostine. Juvelyrikai, stiklo menui, keramikai šie lūžiai vyko kiek lėčiau, ir tebevyksta, tačiau stebint dabartines šių sričių parodas, kurių pamažu daugėja, labai įdomu būti šių prasmingų slinkčių liudytojais. Vilniaus keramikos meno bienalę rengia LDS Keramikos sekcija, kuri taip pat anksčiau priklausė Taikomojo meno skyriui. Tik prieš keletą metų atsiskyrusi kaip savarankiška, bet integrali organizacijos dalis, sekcija siekia legitimuoti keramiką kaip šiuolaikinėje objektą kuriančioje dailėje tarpstančią ir dabarties tendencijas atliepiančią raišką.
2018 m. rugsėjį pristatyta bienalė „Indovizija“ kvietė atsigręžti į kūniškuosius indus. Pasiūlytas iššūkis leido kūrėjams interpretuoti keraminį indą labai skirtingais rakursais, pasitelkti įvairias metaforas, kurti pasakojimus. Kūriniais bienalės dalyviai kvestionavo paties indo sąvoką. Indas yra neatsiejama kasdienybės dalis, tačiau žiūrovui atėjus į meno galeriją, jo žvilgsnis įgauna estetinio suvokimo pagrindą, kurio dėka keraminiai indai atskleidžiami skirtingomis kultūrinio kontekste detalėmis. Indas permąstomas ir kaip žmogaus būties metafora: indas yra tuščias, kol nepripildomas turiniu. Taip ir žmogus yra savotiška talpykla, nuolat pildoma įvairiomis mintimis, jausmais, prisiminimais, patyrimais, atmintimis. Šioje bienalėje dominuoja objektai, tampantys konkrečios erdvės ir kūrinio sąveikos elementais. Rečiau kada sukuriama polemika su aplinka – kontekstas čia labiau formuojamas, nei atrandamas. Tačiau išlaikoma vizualinė vienovė, suformuojama parodinė visuma: skirtingi kūriniai erdvėje komponuojami tiek pagal filosofinę-naratyvinę, tiek pagal estetinę dermę.
Bienalės komisija šiemet pagrindinę prof. Liudviko Strolio premiją skyrė Milenai Pirštelienei už autorinės technikos kūrinį „Šeši kambariai“. Jame keramika jungiama su grafikos elementais, kūrinio fragmentai komponuojami tarsi architektūriniai ritmai, taip sukuriant erdvės, laiko ir G. de Chirico tuštumos idėjos simbiozę. Parodoje nelieka nepastebėta konceptuali tiražuojamų keramikos servizų replika, sendinimo efektais ir smėlio paliktu trapumu permąstanti anksčiau veikusių fabrikų laiko tėkmės užmarštį – kūrinio autorė Eglė Steponavičė komisijos apdovanota II-ąja premija. Diplomais pažymimi Rūta Šipalytė, keramikoje kurianti savotiškus urbanistinių pastatų formų ciklus, indo estetiką tyrinėjanti VDA magistrantė Monika Gedrimaitė, indą skulptūrinėmis formomis ir tapybiniais potėpiais interpretavusi Jovita Laurušaitė ir naująsias 3D spausdinimo technologijas keramikai pritaikęs Remigijus Sederevičius.
Iš esmės tokios didelės apimties, Lietuvos keramikos meno lauką pristatančias parodas galėtume vadinti apžvalginėmis. Jos suburia draugėn skirtingų kartų ir stilistikų atstovus, pristatančius įvairių technologijų ir mastelių kūrinius. Tačiau dėka konkursinės atrankos faktoriaus ir kaskart rengėjų pasiūlomos temos, atsiranda kuravimo aspektas (bienalės kuratorius – Gvidas Raudonius), leidžiantis šią apžvalgą vertinti kaip tam tikrų probleminių keramikos meno lauko pjūvių paieškas. Parodos tampa labiau naratyvinės, bet atsiranda rotacijos trūkumas: dažnai dalyvauja tie patys menininkai, todėl vizualus fonas nedaug kinta. Daugelis aktyviausių keramikų jau apdovanoti ankstesnėse bienalėse, tad ilgainiui laureatai gali imti kartotis, todėl sveikintinas bienalės rengėjų požiūris įsileisti VDA ir VDA KDF studentų kūrybą, rengiant atskiras jų kūrybos ekspozicijas. Maloniai nustebina studentų darbai, kurie, beje, kol kas nedalyvauja konkursinėje programoje. Ko gero todėl, kad bienalė išlaiko tam tikrą institucinę tradiciją, kai apdovanojami tik profesionaliosios dailės, kitaip tariant, jau įgiję keramiko kvalifikaciją, autoriai. Ir nors šiandieniniame ribas ir kategorijas trinančiame kultūriniame kontekste profesionalumas apsprendžiamas ne vien pagal išsilavinimą, taip išreiškiama tam tikra pagarba akademinei instancijai bei palaikoma idėja siekti aukštojo išsilavinimo menų srityje. Jaunosios kartos įsitraukimas į parodinį gyvenimą skatina atsinaujinimą, aktualizuoja akademinės praktikos tendencijas ir problematikas.
Perorganizavus aukštojo mokslo struktūras ir likvidavus profesines taikomosios dailės mokyklas, į dailės akademijoje vykdomas menų programas ėmė stoti jauni, ką tik vidurines baigę būsimi kūrėjai. Atsižvelgus į meninio ir kultūrinio ugdymo nepilnavertiškumą ir stoką vidurinėse mokyklose, įvertinus motyvacijos, sąmoningumo ir meistriškumo spragas, kurias paliko aukštesniųjų dailės mokyklų panaikinimas, nieko stebėtino, jog akademinis keramikos meno mokslas susidūrė su rentabilumo ir našumo problemomis. Nuolatiniu siekiu išlikti, programų tvarumo paieškomis ir poreikiu išlaikyti kūrybinio potencialo ir medijų įvairovę dailės akademijoje, bandoma palikti ryškesnį pėdsaką ne visuomet adekvačiais kriterijais vertinamuose švietimo sistemos sprendimuose. Todėl manau, kad bet koks regimas ir kūrybiniais darbais deklaruojamas menininkų prisistatymas auditorijai, tampa savotišku manifestu prieš rinkos dėsnių diktuojamą ir fikcinių darbdavių poreikius tenkinančią studentų rengimo epidemiją. Pastaruoju laikotarpiu viešojoje erdvėje vis kylant įvairioms diskusijoms dėl aukštųjų mokyklų programų, reformų, pataisų, akreditacijų ir savianalizių, nenumaldomai mažėjant studentų skaičiui daugelyje akademijos katedrų, akademijos absolventų aktyvus įsitraukimas į kūrybinės bendruomenės gretas bei kiekvieno kūrėjo indėliu vykdomas meninio lauko formavimas įgauna svarią misiją ir paskirtį. Ir tai, kad bienalėje diplomu apdovanota VDA studentė, rodo postūmį liberalesnio bienalės žiuri požiūrio vertinime link. Tikėtina, kad palaipsniui studentų darbai į bienalės vizualinį foną integruosis dar labiau ir galės lygiaverčiai dalyvauti konkursinėje programoje.
Sunku būtų suskaičiuoti, kiek lietuvių keramikų įvairiose technologinėse nišose kuo puikiausiai prisistato pasaulyje. Kol kas negalime pademonstruoti tokių pasiekimų didelio mastelio instaliacijų kūrime – trūksta ekspozicinių erdvių, meistrų, finansų. Tačiau Lietuva turi stiprią keramikos meno mokyklą, kurios tradicija tęsiasi dar nuo L. Strolio laikų, esame turtingi žmogiškaisiais ištekliais edukacijos srityje – daug puikių keramikų imasi pedagoginio darbo. Keramikos bazė visais laikais Lietuvoje buvo pakankamai stipri, serijinės gamybos fabrikai, dailės kombinatai virto studijomis, menininkams įsikurti savo asmenines dirbtuves nėra taip sudėtinga. Keramika yra lengviau suvokiama platesnei visuomenės daliai, todėl nuosekliai einant konceptualesnio požiūrio link, vertėtų siekti įgauti kuo aktualesnį, šiandienos tendencijas atliepiantį pagreitį ir judėti platesnių reprezentacinių horizontų link.
Keramikai kuria eksponatus parodoms, tačiau, ko gero, daugelis realizuoja ir taikomojo meno projektų, kurie tampa ne tik pragyvenimo šaltiniu, bet padeda tobulėti technologiniu požiūriu. Ir tai, manau, yra keramikos stiprioji pusė. Keramikos meno universalumas, galimybė būti tiek terapija, tiek socialinės gerovės ir komunikacijos įrankiu, lengvai pritaikomu edukacijai, tiek dizaino ar funkciniu objektu, tiek parodiniu kūriniu ar materija šiuolaikinio meno raiškai, leidžia išskleisti itin platų šios dailės (meno?) rūšies galimybių žemėlapį. Keramikos buvimas arti žmogaus, suteikiant jo aplinkai estetinio išskirtinumo, yra privalumas, vertinant tai kaip galimybę ateičiai.
Siekiant pagauti auditorijos dėmesį labai intensyviame parodų ir kultūrinių renginių kaleidoskope, linkėčiau subtilaus atsinaujinimo, žvelgiant atvirtu žvilgsniu į keramikos objektiškumą, kvestionuojant jos utilitarumą, simptomiškumą ir stereotipinį įvaizdį, tačiau išlaikant pirmapradiškumą ir unikalų archajikos prieskonį. Keramikos tikslu gali būti ir aukštas technologinis meistriškumas, ir populiarūs eko-technologijų bei dizaino sprendimai, ir tvarių medžiagų panaudojimo ypatumai, ir estetika aplinkai. Manyčiau, kad dėka savo gebėjimo „ugnimi įšaldyti“ laiką, išsaugoti senųjų technologijų subtilybes, keramika galėtų susitelkti į egzistenciją, gebančią šiame kaitos ir tarpdiscipliniškumo laikmetyje išlaikyti pirmapradę savastį ir būti patiriama, laiko ir procesualumo patikrinta meninio objekto medija.