Mene galime išskirti dvi kūrybinės praktikos kryptis. Tai sisteminga konkrečios idėjos ar mąstomo konteksto vizualizacija meno kūrinyje arba spontaniška, intuityvi, iš vidinės paskatos kylanti ir nuo racionalaus sprendimo atsieta raiška. Piešinys gali atstovauti abiems kryptims – jis gali tapti eskizu būsimam projektui, išplintančiam į kitas medijas, o gali likti savarankiško ir neapriboto žanro rėmuose.
“Grifados” nėra akademinio piešimo paroda. Jos idėja – apmąstyti ir aktualizuoti tai, kas lieka anapus atvaizdo. Kai vaizdinys grafinėmis priemonėmis srautiškai kuriasi paviršiuose, bet jo ištakos slypi kažkur giliai, iracionalioje plotmėje. Kai vaizdas kūrinyje mėgdžioja ne tikrovę, o vaizduotę. Tai paroda apie eksperimentą, piešimo procesą, jo takumą, pasąmoninį aktyvumą, vaizdo būtinybę išsprūsti į realybę skirtingais pavidalais, nepaisant jų referentiškumo. Tai paroda apie klaidą, pirmapradę ekspresiją, naivumą, seismografinę kūrybiškumo skalę, kuomet laisva ranka nugali sąmoningumą, o į atvaizdą perkelta mintis išryškina jo universalumą.
Parodoje dalyvaujantys skirtingų sričių menininkai akcentuoja iracionalų savaimingumą, schemomis ir pėdsakaias ženklinamą (ne)gebėjimą bei nenuilstantį naujumo siekį, mėginant užčiuopti kažką kintančio ir tikro.
*Grifados – tai pirmykščių žmonių olų sienose įrėžtos linijos, imituojančios nusižiūrėtas lokių, galandančių nagus į medžio kamienus, žymes.
Paroda yra Lietuvos dailininkų sąjungos ir galerijos „Arka” kūrybinės programos dalis. Organizacijos strateginę veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Paroda dalyvauja Vilniaus miesto savivaldybės iniciatyvoje SU-MENĖK.