Sklaida

Tam, kad lengviau funkcionuotume šiuolaikinėje, pastovaus progreso reikalaujančioje visuomenėje, kyla pagunda supakuoti ir toli paslėpti trukdančias emocijas, po truputį prislopinti per daug įjautrinančią empatiją, ištrinti iš kasdienybės baugius praeities šešėlius bei vis mažiau žvelgti į nerimą keliančią tolimą ateitį. Tad išgirdus galerijoje „Arka” Vilniuje nuo spalio 20 iki gruodžio 17 dienos vykstančios šiuolaikinio Baltijos šalių meno parodos pavadinimą „Emociniai vietovardžiai“ man kilo klausimas, kaip kalbėti apie emocijas postsovietinių traumų išvagotame regione, kurio nesiliauja gąsdinti karo žiaurumai kaimynystėje, pabėgėlių srautai pasieniuose bei nepraeinanti globali apokaliptinė nuojauta? Atrodo, jog kuruojant tokią parodą, galėtų grėsti pavojus nuslysti į perdėtą emocionalumą ar užgožti idėjų visumą per stipriai išreikšta politine pozicija. Arba kaip tik – kaip aktualiai kalbėti apie problemas, kurių aidai jau kurį laiką yra kiaurai persmelkę šiuolaikinio meno parodas?

Daugiau čia.

Žemė – ne tik planeta, jos paviršiaus plotas, kvadratiniai kilometrai ar hektarai, bet ir vieta, kur įsišaknija mūsų prisiminimai, lūkesčiai, jausmai, įsivaizdavimai. Išvaikščioti takai – ne tik susisiekimo linijos, bet ir būties vektoriai. O pasodinti ar iškirsti medžiai, dirvonuojantys ar užsėti laukai – ne tik ūkis, bet ir kraštovaizdis, į kurį žiūrėdami nujaučiame, kas iš tikrųjų esame. Baltijos šalių parodos „Emociniai vietovaizdžiai“ kuratorė Šelda Puķīte cituoja Europos Tarybos kraštovaizdžio konvenciją, esą gamtos ir žmonių sąveikos sukurtos vietos yra žmonių „savasties pagrindas“. Todėl reikia jas saugoti, nelengva keisti, dar sunkiau palikti.

Daugiau čia.

Galerijoje „Arka“ veikia Adomo Mickevičiaus instituto pristatoma paroda „Aprengtas namas. Derinimasis prie sezoninės vaizduotės“, kurioje nagrinėjami diskomforto dizaino, tekstilės kaip švelniosios architetūros bei sąsajų su gamta aspektai.

Mintimis dalijasi parodos kuratorė Aleksandra Kędziorek bei ekspozicijoje apsilankiusi dizainerė Barbora Adamonytė-Keidūnė.

Daugiau čia.

LDS galerijoje „Arka“ gegužės 3–28 d. buvo eksponuojama jau daugiau nei 20 metų Vokietijoje gyvenančio ir kuriančio lietuvių menininko Kęstučio Svirnelio paroda „Gyvulys“. Parodos autorius kreipė žvilgsnį į šiandienės visuomenės aktualijas, žmogaus ir gyvuliškumo santykį, humanizmo sampratą, žmonijos, kaip rūšies, problematiką. Parodoje matėme iš įvairių medžiagų, radinių sukurtas kinetines skulptūras, interaktyvius objektus, įvietintas ir konkrečiai „Arkos“ erdvėms kurtas instaliacijas. 

Daugiau čia.

A. Gražys prie molberto stoja jau ne vieną dešimtmetį ir iki šiol yra surengęs daugiau nei 60 personalinių parodų, dailininkas atpažįstamas ir kaip instaliacijų, scenografijų bei videomeno autorius. Jis pats sako labiausiai linkęs nusilenkti tapybos menui.

„Tapybai atiduočiau pirmą tokį savo nusilenkimą, nes atradau, kad joje galiu save atskleisti, nes joje didžiulės galimybės improvizuoti. Scenografijoje esi priklausomas nuo kitų. Tapyba kaip muzika, dėl to ir klausau visada muziką, džiazą, kur galima improvizuoti ir atrasti naujus dalykus“, – dalijasi menininkas.

Daugiau čia.

Penktadienį atidarau personalinę parodą Vilniuje, galerijoje „Arka“. Dabar labai stipriai jai ruošiuosi. Pristatysiu trejus metus kurtą ciklą „Kitos vietos“. Prieš tai kūriau liminalus, savo transfertechnologija. Jie labiau su portretu susiję. Juose meno objektas atsiduria dviprasmiškoje fazėje, pranoksta istorinį ribotumą ir priklauso belaikei dabarčiai. Aš gilinausi į vaizdinio marginalijas, tam naudojau ne tik savo šeimos, bet ir draugų senelių, prosenelių giminaičių senas nuotraukas. Dabar per peizažą, urbanistinį vaizdą siekiu atskleisti ribą tarp tikro vaizdo ir fiktyvaus. Atsispiriu nuo fotografinio vaizdo, bet jį transformuoju į kitą dimensiją. Man įdomu pagauti tą momentą, kai nesi nei ten, nei čia. Kurtuvėnuose prieš metus buvo tarpinė paroda „Vietos“.

Daugiau čia.

„Ilgą laiką žiūrovai manė, kad nufilmuoti tikri dresuoti vabalai. Iš tiesų V. Starevičius dirbo su vabzdžių modeliais, kad sukurtų judesį, naudojo labai mažas vielutes. Ir tai buvo taip realistiška, kad kino kritikai Didžiojoje Britanijoje sakė: „jis su tikrais vabzdžiais dirba kaip su aktoriais“. Tikra kvailystė, nes tai neįmanoma. Jis sukūrė specialią techniką“, – tikina parodos kuratorius.

Daugiau čia.

Troški sostinės teatrinė vasara šiemet buvo kaip reta gausi „neiškeptų“, dorai neartikuliuotų spektaklių pusfabrikačių. Šioje amorfinėje panoramoje brandumu ir solidumu išsiskyrė renginys, nepriskirtinas teatro spektaklių žanrui, bet teatriškumo dvasia visus juos pralenkiantis. Tai paroda „Navigacija“, vykusi sostinės galerijoje „Arka“ birželio–liepos mėnesiais.

Daugiau čia.

Parodoje dalyvaujantys menininkai dabartį suvokia per nevienodos trukmės nugyventą laiko distanciją, paveiktą atitinkamų laikmečių ir įgytos sociokultūrinės patirties, pasižymi pajauta praeičiai ir adaptavimuisi prie jos. Kūriniai parodoje funkcionuoja kaip kiekvieno autoriaus autonomiška realybė, efemeriškas sapnų pasaulis, subjektyvi pasąmonės analizė, santykis su praeitimi, atsiminimais, vaizdiniais, simboliais, kurie patiriami, išjaučiami, sapnuojami, kontempliuojami laiko ir dabarties vietos atžvilgiu. Šios parodos kūriniai daugina, (per)konstruoja realybės koordinates ir papildo bei sustiprina juslinį vietos patyrimą.

Daugiau čia.

Kiekvieno menininko kūryba pristatomą ekspoziciją formuoja autonomiškai, reprezentuodama skirtingas erdvės ir laiko sandų interpretacijas bei nagrinėja temas, kurios išsiskaido į sapnams, atsiminimams ir pasąmonės vaizdiniams skirtas parodos potemes.

Daugiau čia.

Vieno renginio metu bus pristatytos dvi naujos ekspozicijos: XII-oji tarptautinė tekstilės miniatiūrų bienalė „Vizitinė kortelė“ ir tekstilės menininkės Indrės Biekšaitės pirmoji personalinė paroda „Ei“, kurios veiks iki lapkričio pabaigos.

Daugiau čia.

Parodoje pristatomas ciklas „Niekieno žemė“, lyginant su ankstesne menininkės kūryba, išsiskiria dar didesniais formatais, išlaisvinta tapybine jėga ir idėjos grynumu. Jeigu ankstesniuose cikluose buvo pilna konvulsijos, ekspresijos, augimo jėgos, šiame cikle tarsi sustojama. Motyvu tampa apleista žemė, demonstruojanti savo galią prieš žmogaus bejėgiškas pastangas ją pakeisti.

Daugiau čia.

„Klounų ir džokerio istorija atsirado prieš pandemiją, šie mitiniai personažai man regimi nuo pat vaikystės ir juos matydavau tėvo tapybos darbuose [tėtis – tapytojas Antanas Martinaitis], man jie juokingi, žaismingi ir besijuokiantys iš to meto sovietinio mankurtizmo. Aišku, tuomet to nesuprasdavau – kas tai, dėl ko tai, viskas regima buvo vaikiškomis akimis tik kaip žaidimas, bet kaip papildinys cirko, ten klounas buvo dar aiškesnis su savo funkcijomis…“ A. Martinaitis.

Daugiau čia.

Pasaulį ūmiai ištikęs karantinas daugeliui meno lauko atstovų tapo produktyviu periodu, skatinusiu apmąstyti esamą situaciją, ją reflektuoti ir konceptualizuoti darbuose. Tapytojas Arvydas Martinaitis šiuo periodu sukūrė ciklą „Kronikos“, kuriame fiksavo pakitusios kasdienybės atspindžius. <...> Gintaro Palemono Janonio parodoje – naujausių, dar neeksponuotų kūrinių kolekcija, todėl šią parodą taip pat galima priskirti pandeminiam ir post-pandeminiam kūrybiniam periodui. <...> Tam tikru rakursu apie pandemines susvetimėjimo ir atsiribojimo būsenas parodoje „Jie“ kalba ir keramikė Agnė Kondrataitė. Instaliatyviu erdviniu kūriniu autorė referuoja į globalios dabarties kasdienybę, kuri kupina politinių, normatyvinės tapatybės, migracijos, ekologijos ir daugelio kitų įtampų.

Daugiau čia.

This is an international project reflecting contemporary textile art, organized every two years.

The 2021 biennial is dedicated to the narrative of a visiting card as a small-format artist’s recognition mark, presenting a specific author’s style, mastered technique, or the creative exploration of themes that shape the artist’s identity. 

Daugiau čia.

Parodoje dalyvaujantys menininkai – Renata Valčik, Artūras Šimonis ir Irma Balakauskaitė – nors pristatydami itin skirtingus savo scenografijos darbų pavyzdžius, bet per visas galerijos erdves išdėstyta ekspozicija galbūt intuityviai, tačiau sukuria vientisą naratyvą, gvildenamomis temomis žiūrovui leidžiantį išgyventi kelionę nuo žmogaus vaikystės iki mirties.

Daugiau čia.

Galerija „Arka“ labai tinka įgyvendinti sumanymą. Ratu išdėstytos skirtingo dydžio ir formų patalpos, ribojamos laiptų, įsiterpiančios angos, balkonai leidžia sukurti sudėtingo, nepatogaus, labirintą primenančio kelio, kuris pradedamas ir baigiamas žemėlapiu, leidžiančiu žiūrovui pasitikrinti ar pavyko pasikliauti pojūčiais, ar tikslas pasiektas: visas maršrutas nueitas, nieko nepraleista, ir ar verta sugrįžti priešinga kryptimi ir pasitvirtinti kūrybos nuolatinės kaitos galias.

Daugiau čia.

The exhibition, using the practice of navigation, offers to consider one of the most complicated fields of art: scenography. To look at it as an exclusive field of creative communication, as a complex creative sphere of the practice of the art profession and the constant sharing of knowledge with each other and with other artists. It proposes to discover how different and individual the view and creative style of each collective art creator is, how necessary it is to share and reveal that style separately. Artists: Renata Valčik, Irma Balakauskaitė, Artūras Šimonis Curator: Raimonda Bitinaite Širvinskienė.

Daugiau čia.

The artists’ expositions combine and sequence new as well as previously in performances used objects, video installations, sculptural figures, costumes, objects and sounds accompanying them, texts, and sketches created during the preparatory stage of scenography. A narrative connecting different stories is created, setting the route for the process of creating scenography in the exhibition.

Daugiau čia.

Skirtingų kūrinių deriniais, blizgiais atspindžių paviršiais, įvairių faktūrų ir neišbaigtų formų santykiu, įvairiomis materijomis parodoje kūrybiškai atskleidžiama klaidi, dabarties būsenai artima iliuzinė tikrovė. Parodoje daug išorinių dirgiklių, kliūčių, mįslių ir pinklių, provokuojančių žiūrovo drąsą ir išradingumą. Parodos žiūrovas skatinamas naviguoti erdvėje, pasikliaujant natūraliais pojūčiais: klausa, rega, lytėjimu, patirti klaidaus kelio meninių ženklų pažinimą ir atradimą.

Daugiau čia.

Susipažinti su scenografijos meno daugialypiškumu, pastebėti jo kaitą ir skirtingus kūrėjų požiūrius kviečia praėjusią savaitę galerijoje „Arka“ prasidėjusi scenografijos ir teatro dailės paroda „Navigacija“.

Daugiau čia.

Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Arka“ pradeda veikti scenografijos ir teatro dailės paroda „Navigacija“. Ši ekspozicija tai orientyro paieškų pakitusioje dabarties realybėje, klajonių įkūnijimas meno kūrinyje. Parodos autoriai yra pripažinti, ryškiai, šiuolaikiškai ir produktyviai įvairius teatro žanrus panaudojantys menininkai – Artūras Šimonis, Renata Valčik ir Irma Balakauskaitė.

Daugiau čia.

Parodos autoriai yra pripažinti, ryškiai, šiuolaikiškai ir produktyviai įvairiuose teatro žanruose dirbantys menininkai. Jie atvirai kalba aktualiomis ir universaliomis temomis, provokuoja įsitraukti žiūrovą. Renata Valčik ‒ integralios „ekoscenografijos“, performansų, kostiumų ir šviesos dizaino kūrėja, taikanti įvairias skaitmenines technologijas; Artūras Šimonis ‒ taikomosios scenografijos, videoinstaliacijų, šviesų ir kostiumų dailininkas; ir nepriklausoma „dailininko teatro“ atstovė – Irma Balakauskaitė, išsiskirianti savo meninėje praktikoje savita mechaninių objektų kūryba.

Daugiau čia.

Parodoje, naudojantis navigavimo praktika, siūloma svarstyti vieną komplikuočiausių dailės sričių – scenografiją. Pažvelgti į ją kaip į išskirtinę kūrybinės komunikacijos sritį, kaip sudėtingą meno profesijos praktikos ir žinių nuolatinio dalijimosi tarpusavyje ir su kitais menininkais kūrybos sferą. Siūloma nustatyti, koks kiekvieno kolektyvinio meno kūrėjo žvilgsnis, kūrybos stilius yra skirtingas ir individualus, kaip reikalinga tuo pasidalinti ir atskleisti atskirai.

Daugiau čia.

Trapus žmogus keliauja per Vilnių. Juodas paltas, juoda beretė ir skvarbus žvilgsnis. Vienas žymiausių šalies dailininkų Aloyzas Stasiulevičius, šiandien, birželio 2 dieną, švenčiantis 90-metį. Ir jo tvirta ranka ištapytas, didele meile išmyluotas Vilnius. Jau 70 metų pagrindinis kūrėjo drobių šaltinis. Jo gyvybės vanduo.

Daugiau čia.

Su Aloyzu Stasiulevičiumi susitikome aptarti ne tik jo retrospektyvinės parodos, bet taip pat ir jo įvairialypio gyvenimo epizodų – vaikystės tarpukario Lietuvos kaime, kūrybinio kelio pradžios apgriautame ir nebeištrinamu karo įspaudu paženklintame pokario Vilniuje, tolesnės kūrybinės ir pedagoginės veiklos brandaus sovietmečio metais bei to, kas menininką įkvepia ir lydi šiandien.

Daugiau čia.

„Psichė“, – pagalvoju žengdama galerijos grindimis, nusėtomis žemės grumstais, spygliais, kankorėžiais… Goda Lukaitė apkerpėjusiuose „Arkos“ galerijos plotuose sukūrė gaivų ir jai nebūdingą tapybinės instaliacijos burtą. Keliaudama paveikslais tarsi tyvuliuojančia fluorescencinio formalino upe ir šnervėse jausdama žemės kvapą nusišypsau autorės (ne)intencionaliai laidojimo erdvei.

Daugiau čia.

Vilniuje, Dailininkų sąjungos galerijoje „Arka“ atidaryta tapytojo Aloyzo Stasiulevičiaus paroda, skirta jo kūrybos sukakčiai.

Daugiau čia.

Tapytojos Godos Lukaitės parodoje paveikslus papildo pušų spyglių „kilimas“. Lankytojas, suvedęs telefone ekspozicijoje minimas koordinates, virtualiai atsidurs ten, kur gimė paveikslo motyvas. „Kartais draugai iš manęs juokiasi, kai pasakau, kaip man čia gražu, rodydama į kokį nors visai apleistą kampą“, – prisipažįsta menininkė.

Daugiau čia.

„Buvo keista atidaryti parodą, be jos atidarymo, tačiau tokie laikai, ir visi taikomės prie situacijos. Šiuo metu pažiūrėti paveikslų vedu ekskursijas po kelis žmones, jausmas toks, kad turiu ne vieną, o kelis atidarymus per dieną“, – naują kūrėjų realybę apibūdindama sakė tapytoja Goda Lukaitė, kurios kūrybos darbus po ilgo karantino galima pamatyti sostinės „Arkos galerijoje“.

Daugiau čia.

LDS galerijoje „Arka“ atidaromos keturios naujos parodos. Jas vienija menininkų atskleidžiama, interpretuojama gamtos tematika, kurią papildo žmogaus vidinių, psichologinių būsenų refleksija.

Daugiau čia.

Praėjus beveik dešimtmečiui nuo pastarosios solo parodos Vilniuje, į sostinės meno sceną personaliai pristatyti savo kūrybą grįžta Ukmergės rajone gyvenanti ir kurianti grafikė Oksana Judakova. Parodoje lakonišku pavadinimu – „Grafika, fotografija ir tekstai“ – menininkė eksponuoja skirtingų meninės raiškos formų (nuo vizualių iki literatūrinių) kūrinius.

Daugiau čia.

Autorių požiūriai skirtingi, o jų darbų stilistika ir paliesta tematika itin plati: jaunosios kartos menininkė Goda Lukaitė kviečia į dvasinę kelionę, fragmentiškai fiksuojanti savo asmeninį gyvenimą grafikė Oksana Judakova siūlo praplėsti kasdienybės kuluarus, o kiti du kūrėjai – Dagnė Gumbrevičiūtė ir Virginijus Kazlauskas – tiesiog „Išbūti“.

Daugiau čia.

Mykolės peizažuose spalvų deriniai visada susiję su metų laikais. Žiemos peizažuose sniege boluoja juodi medžių siluetai. Ankstyvą pavasarį, vėlyvą rudenį skambų baltos su juodos kontrastą keičia susiliejantys skirtingo sodrumo pilki atspalviai. Vasaros peizažuose miškų, pievų žaluma derinama su ežerų mėliu, upių žydruma. Rudens vaizduose mėgaujamasi gelsvos ir rusvos deriniais. Sniegas, dangus, vanduo, augmenija skirtingu paros metu blykčioja šviesos atspindžiais.

Daugiau čia.

Jau parodos pavadinimas – „Akmuo + Ugnis + Pelenai“ – atskleidžia, kad eksponuojami menininkės kūriniai referuoja į gamtines formas. Įvairiuose kraštuose keliavusi Mingailė su atida stebėjo skirtingoms geografinėms zonoms būdingus gamtos darinius ir reiškinius. Kalnai, virš žolės kylantis rūkas nuo po žeme kunkuliuojančios lavos, suskeldėjusių akmenų faktūros, samanos ir medžių šaknys tapo menininkės inspiracijos šaltiniu. Pastarųjų reiškinių redukuoti motyvai atsispindi Mingailės kuriamose keramikos skulptūrose.

Daugiau čia.

Peizažą aš konstruoju tarsi uždarą erdvę. Mūsų žvilgsnis perbėga erdvę ir mums duoda reljefo ir distancijos iliuziją. Nuo čia mes sukonstruojame erdvę: su viršumi ir apačia, dešine ir kaire, priešais ir užnugaryje, arti ir toli. Erdvė, yra tai kas sustabdo žvilgsnį. Tai padaro viską, ką reikia, jog geležinkelio bėgiai susitiktų gerokai prieš begalybę.

Daugiau čia.

Šiuolaikiška peizažo interpretacija Mykolė susidomėjo jau studijų metais. Gerai įvertintas jos peizažų ciklas jojimo mokyklos Bulonės miške motyvais. Rezidencijoje Andoroje ji tapė kalnų masyvus, o persikėlusi į Kopenhagą domėjosi šiaurietiško peizažo ypatumais. Nuosekliausiai savąją peizažo koncepciją tapytoja išplėtojo, grįžusi į Vilnių, kai tarsi kitomis akimis pažvelgė į išsiilgtą, pažįstamą gamtovaizdį.

Daugiau čia.

Mykolei peizažas taipogi visados yra kultūrinių ir ekonominių santykių atspindys, tačiau jai tai neužgesina gamtos ilgesio, poreikio grožėtis gamtovaizdžiu. Menininkė vaizduoja pagal žmogaus poreikius pertvarkytus kraštovaizdžius, vietas, prie kurių galima privažiuoti, prieiti.

Daugiau čia.

There is nothing threatening, dangerous or mysterious in Mykolė’s landscapes. She doesn’t threaten with ecological catastrophes but simply reflects on the landscape as a break between nostalgia and consumption.

More here.

In her latest series of works created with her own technique, the artist, who reflects on existentialism in her oeuvre, focuses more closely on the inner world and feelings of a woman living in a postmodern society. Considering the problems caused by this, Gubinienė names the loss of morality and inferiority complexes as the most sensitive issues that cause feelings of insecurity and lead to isolation.

More here.

The term “entropy”, which in physics refers to a measure of the system’s order, indicating movement towards or from the point of equilibrium, in the exhibition gives a sense to the constant dynamism of the city. This refers to the temporality of a static state revealed through the motifs of emerging and decaying forms found in the city, determined by both human, environmental or collective history.

More here.

Žvilgsnis į šiuolaikinės moters vidinį pasaulį. „Kosminiai žaidimai“ pavadinta menininkės Simonos Bagdonatės Gubinienės darbų paroda galerijoje „Arka“. Kūnas menininkės darbuose tampa išgyventu patyrimu, atspindi visuomenės ženklus ir įtakas.

Daugiau (nuo 00:54) čia.

Vilniuje, galerijoje „Arka“ savo pastarųjų metų darbus eksponuoja menininkė, jaunosios kartos tapytoja Mykolė Ganusauskaitė. Kol galerijos neveikia, menininkė savo darbus kviečia pamatyti virtualiai, tačiau tikisi, kad netrukus parodą bus galima apžiūrėti ir gyvai.

Daugiau čia.

„Mykolei peizažas taipogi visados yra kultūrinių ir ekonominių santykių atspindys, tačiau jai tai neužgesina gamtos ilgesio, poreikio grožėtis gamtovaizdžiu. Menininkė vaizduoja pagal žmogaus poreikius pertvarkytus kraštovaizdžius, vietas, prie kurių galima privažiuoti, prieiti.“
Parodos kuratorė prof. Raminta Jurėnaitė

Daugiau čia.

Parodoje menininkų duetas tęsia ankstesniuose projektuose ir darbų serijose nagrinėtas miesto, jo viešosios erdvės, žmogaus santykio su urbanistine aplinka temas. Šį kartą gyvenamąsias lokacijas autoriai interpretuoja remdamiesi subjektyvia patirtimi ir įspūdžiu, kurie perteikiami miestams būdingo medžiagiškumo (betono, metalo, veidrodinio paviršiaus) skulptūriniuose objektuose.

Daugiau čia.

Kūryboje apmąstanti egzistencializmą, naujausiame autorine technika atliktame darbų cikle, menininkė atidžiau susikoncentruoja į postmodernioje visuomenėje gyvenančios moters vidinį pasaulį ir jausenas. Atsižvelgdama į to sąlygotas problemas, opiausiomis jų Gubinienė įvardija moralės praradimą ir nepilnavertiškumo kompleksus, kurie sukelia nesaugumo jausmą ir lemia atsiribojimą.

Daugiau čia.

„Mykolės peizažuose nėra nieko grėsmingo, pavojingo ir paslaptingo. Ji negrasina ekologinėmis katastrofomis, o tiesiog reflektuoja peizažą, kaip lūžį tarp nostalgijos ir vartojimo.“
Parodos kuratorė prof. Raminta Jurėnaitė

Daugiau čia.

Arka Gallery, established by the Lithuanian Artists’ Association, has been serving as this constantly contextual habitat for artworks, exhibitions, and art projects for 30 years now. As one of the first exhibition spaces in independent Lithuania, the gallery opened its doors on May 16, 1990. Exhibition White Habitat. Three Decades is not a traditional retrospective but rather a (re)creating, archival/documentary reflection that presents the gallery as a constantly changing microorganism unfolding in various artforms.

Read more here.

Galerija „Arka“ kviečia aplankyti naujausią parodą „Baltoji buveinė. Trys dekados“ saugiai namuose. Ši paroda nėra tradicinė retrospektyva, o veikiau galeriją, kaip nuolat kintantį ir įvairiomis meno formomis besiskleidžiantį mikroorganizmą pristatanti (at)kuriamoji bei archyvinė-dokumentinė refleksija. Archyvinė-dokumentinė medžiaga fragmentiškai primena tiek „Arkos“ raidos istoriją, tiek 9-ojo dešimtmečio Vilniaus meno scenos įvykius ir jų veikėjų ryšius.

Daugiau čia.

Parodoje „Vanduo“ Milena Pirštelienė lėtai tolo nuo komplikuotų architektūrinių dėlionių ne tik į paprastesnes formas ir jose akcentuojamą vaizdą, bet ir į spalvas. Daugelyje ankstesnių, o ir šioje parodoje eksponuotų kūrinių dominuoja monochrominis juodos, baltos, pilkos spalvų derinimas, o patys keraminiai objektai primena nespalvotas nuotraukas, film noir ar vokiečių ekspresionizmo filmų fragmentus ir kuria aliuziją į praeitį.

Daugiau čia.

Per 30 galerijos gyvavimo metų čia surengta gausybė skirtingų personalinių, grupinių parodų, vykdyta dešimtys tęstinių projektų, neformalių renginių ir performatyvių vyksmų. Nėra galimybės į vieną ekspoziciją sutelkti visų galerijos įvaizdį formavusių artefaktų, tad parodą siekta pristatyti kaip kuratorinę reminescenciją glaudžiai su pačia galerijos erdve susijusiems kūriniams, projektams ir čia vykusiems procesams.

Daugiau čia.

„Arkos“ galerijos trisdešimtmetis. Jubiliejinė paroda ir iššūkiai formavę galerijos identitetą.

Daugiau (žiūrėti nuo 13:23) čia.

Devintoji Lietuvos tekstilės meno bienalė iki spalio 30 d. vyksta galerijoje „Arka“, kuratorė Žydrė Ridulytė. Šį kartą ji pavadinta „Riba#“ ir siūlo permąstyti valstybės, žmogaus 30-metį, brandą – tema taip plačiai ir atvirai išvedžiota, kad didžioji kūrinių dalis gali sau ramiai gyvuoti savarankiškai, apglėbti rūpestingos tekstilės meno bendruomenės dėmesio. Miniu ją ne šiaip sau. Manau, kad bendruomenė yra labai stipri, turi įspūdingą supertalentingų ir pasižymėjusių kūrėjų ratą (tai išskirtinis reiškinys), kurie neužgožia, o skatina jaunesnių autorių potencialą skleistis.

Daugiau čia.

Evelina ir Monika Vilniuje esančia dailės galerija rūpinasi kaip savo namais. Jos čia organizuoja dailės parodas ir dirba su kitais meno projektais. Galerijoje įrengtame biure tvyro tikras meniškas chaosas, kurį merginos norėtų sutvarkyti. Joms padės TV3 ir „Namų idėja su IKEA“.

Daugiau čia.

Viena iš parodoje dalyvaujančių menininkių Indra Marcinkevičienė sako, jog šiuo metu ją ypač domina moters emocinis laukas. „Esu labai dėkinga Tekstilės Bienalės organizatoriams, kad priėmė mano kūrinį „Santa Morčius“ šių metų parodoje. Kuriu projektą „Madona“, kurio sudėtyje yra 12 kūrinių. Prie „Madonos“ esu prijungusi papildomą kūrinį „Santa Morčius“.

Daugiau čia.

Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui skirtõs bienalės idėja grindžiama mintimi, kad valstybė, kaip ir žmogus, išgyvena vaikystės, jaunystės ir brandos amžių, kurį skiriančios ribos žymi jau kitą – analitinį – aplinkos ir egzistencijos vertinimą. „RIBA # 30“ skirta apmąstyti ribines valstybės raidos atkarpas bei laiko ir ribų poveikį žmogaus gyvenimui.

Daugiau čia.

Ekspozicijoje pristatoma trijų, skirtingomis raiškos formomis dirbančių autorių – Ingos Likšaitės, Andriaus Kviliūno ir Andriaus Makrevičiaus – kūriniai. Juos vienijanti ašis – žmogaus kūnas kaip terpė kūrinio prasmės mediacijai. Mugėje pristatomų darbų vizualinėje plotmėje skleidžiasi žmogaus figūros motyvas, tačiau kiekvienas autorius šias figūras medijuoja skirtingais rakursais ir interpretavimo formomis. Galerijos stendas 5.45.

Daugiau čia.

Iki rugsėjo 26 dienos sostinėje vykstančioje Vilniaus keramikos meno bienalėje šalia Lietuvos menininkų darbų – išskirtinės viešnios iš Norvegijos kūrinys, iškart pramintas „smegenimis“ arba „širdimi“ ir tyrinėjamas dėl drąsaus neestetinių objektų pasitelkimo menui.

Daugiau čia.

Vilniaus keramikos meno bienalėje Liudviko Strolio premija apdovanota Rūta Šipalytė netrukus atsiims ir Lietuvos dailininkų sąjungos Auksinį ženkliuką. Pokalbis su keramike apie kūryba, (ne)sėkmes, mokinius ir keliaujant neapleidžiantį namų jausmą.

Daugiau (nuo 1:14:29) čia.

Intensyvūs kūrybos metai keramikei Rūtai Šipalytei rugsėjo pradžioje atnešė garbingiausią keramikos meno srities apdovanojimą – prof. Liudviko Strolio premiją. Anksčiau šiais metais menininkei įteiktas Auksinis ženklelis, kurį Lietuvos dailininkų sąjunga skiria už paskutinių trejų metų pasiekimus. Su menininke Rūta Šipalyte kalbamės apie jos dalyvavimą 6-ojoje Vilniaus keramikos meno bienalėje, čia pristatomą darbą „Silicio namai“ ir keramikos meno plėtrą.

Daugiau čia.

Šeštą kartą surengtoje Vilniaus keramikos bienalėje eksponuojami 42 menininkų darbai, kuriuos atrinko tarptautinė komisija. Keramikai teigia, kad vis dar turi įrodinėti, jog keramika – tai ne vien taikomasis menas ir parodoje LDS galerijoje „Arka“ pateikia konceptualius kūrinius..

Daugiau čia.

LDS galerija „Arka“ kartu su skulptoriumi Rimantu Milkintu, 2019-2020 m. vykdė Vilniaus miesto savivaldybės finansuotą programos „Kuriu Vilnių“ projektą, kurio metu R. Milkintas sukūrė skulptūrinę instaliaciją „@per tris dienas”. Rugpjūčio 14 d. ji atidengta prie LDS Skulptūros ir vitražo centro, įsikūrusios Dariaus ir Girėno g. 25.

Daugiau čia.

Paprastai savo kūriniams literatūrinio pamušalo neieškantis autorius šįsyk atsispyrė nuo istorijos. „Istorija baigėsi tragiškai, bet laiškai pasiekė savo tikslą per tris dienas, kas buvo rekordinis įvykis. Tai buvo pirmoji tarpkontinentinė siunta apskritai. Man keista, kodėl už šio momento nėra „užsikabinta“, – komentavo R. Milkintas.

Daugiau čia.

Skulptorius Rimantas Milkintas Vilniuje, iš centro pakeliui į oro uostą, įkurdino skulptūrą, skirtą Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui atminti. Menininką sudomino faktas, kad ir po Atlantą perskridusio lėktuvo katastrofos į Lietuvą gabentas paštas buvo pristatytas žmonėms. Todėl istoriniam įvykiui skirtą skulptūrą pavadino „Per tris dienas“. Tiek užtruko pašto siuntos kelionė iš Niujorko į Lietuvą.

Daugiau čia.

„Aš pats išskirtinių savo gabumų neatsimenu, tačiau mama, turbūt įžvelgusi mano talentą piešti, nurodė kryptį mokytis tuometiniame Telšių dailės technikume. Labai džiaugiuosi ten pakliuvęs. Studijų metais atradau įvairius metalo apdirbimo būdus ir technologijas – juvelyriką, šaltkalvystę, liejininkystę, kalvystę. Įgytos žinios ir įgūdžiai piešimo, tapybos, kompozicijos srityse irgi buvo svarbūs tolesnei kūrybai“, – pasakojo menininkas.

Daugiau čia.

Projektas, kurio įgyvendinimą rėmė Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos dailininkų sąjunga bei Skulptūros ir vitražo centras, prisideda prie to, jog urbanistinė, pramoninė ir vizualiai skurdi oro uosto teritorija pamažu įgautų šiuolaikišką įvaizdį ir ilgainiui taptų vystoma ir nuolat plečiama kultūrine vieša erdve.

Daugiau čia.

Galerijoje „Arka“ Vilniuje pirmą kartą atidaryta Arūno Bielskio personalinė paroda „Solo“. Su menininku kalbasi kolegė Laima Ragėnienė.

Interviu įrašas prasideda 1:01:10

Perklausyti galite  čia.

Autorių domina žmogaus ir gamtos santykis, gamtinės struktūros poveikis istorijos tėkmei. Pasitelkdamas stebėjimą ir pažinimą, R. Marčius analizuoja, kaip steigiasi asmeninis aplinkos potyris. Kurdamas svarsto, kaip aplinka veikia ir sužadina vidinius pojūčius, ir kaip šiais patyrimais ir įspūdžiais galime dalytis, išreikšti, perteikiti vieni kitiems. Kūryboje aktualizuojamas kraštovaizdžio specifiškumas, praeities ir dabarties motyvų kontekstualumas. Formuojama sąveika tarp menininko asmeninės patirties, kolektyvinės atminties ir žiūrovo percepcijos.

Daugiau čia.

Parodos „Mėlynoji vakarienė“ pavadinimas – tarsi nurodo į bendrabūvį, dalijimusi grįstą valgymo aktą. Maistas yra viena seniausių mainų formų, jungiančiu žmones per tarpusavio sąveiką ir komunikaciją. Nuo pat senų laikų valgio dalijimosi ritualai atlieka skirtingus vaidmenis įvairiose kultūrose. Mėlynoji vakarienė subtiliai referuoja kanoninės paskutiniosios vakarienės, kurioje susitinka istorinė atmintis ir dabarties žvilgsnis, simboliką. Tokiu būdu parodos kontekste kuriamas santykis tarp menininko ir į procesą įtraukiamo žiūrovo.

Daugiau čia.

Kūryboje menininkė retoriškai klausia, kodėl „visi paprasčiausiai myli drugelius, bet efektyviai mindo tarakonus“? Šiuo būdu autorė referuoja į stereotipizuotus įsitikinimus, neva estetiškai patrauklūs, teigiami ir mieli objektai natūraliai priimami kaip mylėtini, o neatitinkantys įsivaizduojamo kanono – atstumiami ir niekinami.

Daugiau čia.

Parodoje pristatomai ekspozicijai būdingas bendras Monikos Gedrimaitės kūrybos idėjiškumas. Autorė nuosekliai tyrinėja dialektiką tarp indo kaip daiktiško ir konceptualaus darinio. Menininkę domina utilitarus jo pamatas ir naujos panaudojimo galimybės. Kūryboje universalizuodama indo prasmę, pastarąją darbuose redukuoja, kol lieka tik pėdsakas, užuomina, nenurodanti į konkretybę.

Daugiau čia.

Paukštelio darbams būdingas klasikinio modernizmo tapybą primenantis braižas: realistinis piešinys, kruopštus spalvų niuansavimas, tačiau abstrakčios linijos; aiški kompozicija, bet numanomi jos veikėjai. Puikus šios dichotomiškos autoriaus tapymo manieros pavyzdys – paveikslas „Berniukas su valtorna“ (2020).

Daugiau čia.

Vaizdines patirtis redukuodamas į tapybinėje kalboje besiformuojančią autentišką tikrovę, V. Paukštelis prisiima atvaizdų „medžiotojo“ ir kolekcionieriaus poziciją, (at)kurdamas ir „pasisavindamas“ vaizdinius, kurie sąmonės sraute nuolat išnyra prisiminimų pavidalu. Sąveikaujant atminties, sąmonės ir vaizduotės sandams, menininko regėti vaizdai tampa kito registro medija, funkcionuojančia kaip alaikiškas ir mimetiškas patyrimas.

Daugiau čia.

„Paroda pavadinta pagal Viktoro Paukštelio kūrinį „Zelandija“, kurį inspiravo A. Diurerio biografijoje perskaityta detalė, kad menininkas specialiai keliavo į Zelandiją, kad įamžintų ant kranto jūros išmestą negyvą banginį. Kaip teigia autorius, jam rodėsi tarsi jis jau yra tą darbą matęs. Tačiau paaiškėjo, jog tai buvo tik jo paties susikurtas įsivaizdavimas, kuris, anot menininko, tam tikra prasme įsakmiai reikalavo tapybinės raiškos. Tokiu būdu pats tapybos kūrinys tampa tarsi spontaniškai išnyrančio, neaiškios kilmės vaizdinio atspindžiu kūrėjo sąmonėje.“

Daugiau čia.

„Man studijuojant, P. Lincevičiaus tapyba rodyta, o kartais net brukta kaip natūros analizavimo pavyzdys. Ir tą natūrą jis iki šiol puikiai analizuoja: įsiklausymas į šviesą, virpantys potėpiai, spalvos pulsas, enciklopedinis tikslumas…“

Daugiau čia.

„Monikos ir Lino duetas – puikus pavyzdys, kaip du skirtingų katedrų protai, maniakiškai dirbdami, investuodami daug fizinių ir protinių išteklių, pateikia įtaigų kūrinį.“

Daugiau čia.

„Pradėjus mąstyti apie konkrečias parodas, labai norėjosi, kad atsirastų netikėtumo momentas, teigiamu įspūdžiu grįstos žiūrovų patirtys, kurias suteikti galėjo išskirtiniai kūrėjai, netradiciškai mąstantys ir galintys tiek konceptualiai, tiek kontekstualiai persvarstyti ganėtinai komplikuotas „Arkos“ erdves. Todėl užsimezgė komunikacija su įvairių kartų, įvairiomis medijomis ir raiškos būdais kuriančiais autoriais, kuriems stengėmės sudaryti palankias sąlygas išsiskleisti būtent mūsų erdvėse. Pamažu pritraukiame drąsiai mąstančių ir gebančių sudėtingą architektūrinį išplanavimą paversti tinkline terpe įvairioms jungtims ir sąveikoms rastis.“

Daugiau čia.

„Pažinimas visuomet yra atribotas laiko distancijos ir aptrupančių praeities pėdsakų. Kalbant apie praeities šleifą, mano įsitikinimu, bet kokia visuomenės patirtis gali būti juntama tol, kol egzistuoja ta visuomenė, ir gali išryškėti neatpažįstamai, nesuvoktai, po šimto, po tūkstančio metų. Tačiau aktualiai juntami aspektai pamažu nyksta. Šiuo klausimu vis mėgstu prisiminti Mozės istoriją, kai jis savo tautą vedžiojo po dykumą tol, kol ši pamiršo vergijoje įgytus įpročius.“

Daugiau čia.

„Netikėta erdvės transformacija kelia nuostabą pamąsčius apie visad lyg nurašomą galerijos „Arka“ šoninę erdvę. Kuratoriniai sprendimai iš esmės pasitarnauja lyg senokai lauktas šios erdvės išteisinimas, parodymas, jog ji turi potencialo prisikelti visai kitokiam gyvenimui. Žiūrovas neverčiamas pavargti nuo papildomų veiksnių, jis tausojamas“.

Daugiau čia.

The creative interest of the Slovak artist Mira Podmanicka (b. 1981) is defined by the forms of space perception, analysis and creation. The artist creates localized installations in galleries and project spaces located in historic buildings, thus blending creativity between sculpture and architecture.

Daugiau čia.

In her artistic practice, Mira Podmanicka takes a critical look at the economy of the cultural sector, which often lacks the resources to reconstruct or refurbish spaces in historical buildings. The works emphasize the fact that the layers of the wall remain with imperfections caused by uncontrolled environmental influences – humidity, mold, etc., for a long time.

Daugiau čia.

Slovakų menininkės Miros Podmanickos (g. 1981) kūrybinių interesų lauką apibrėžia erdvės suvokimo, analizės ir kūrimo formos. Menininkė istoriniuose pastatuose įsikūrusiose galerijose ir projektų erdvėse kuria įvietintas instaliacijas, taip įtarpindama kūrybą tarp skulptūros ir architektūros. Autorė domisi pastatų sienose paliktais anksčiau gyvenusių žmonių veiklos ir/ar meninės raiškos pėdsakais, kurie tampa neatsiejama erdvių kontekstualumo dalimi. Meninėje praktikoje Mira Podmanická kritiškai žvelgia į kultūros sektoriaus ekonomiką, dažnai stokojančią išteklių rekonstruoti arba atnaujinti erdves istoriniuose pastatuose.

Daugiau čia.

Ekspozicijoje pristatomi tapybos darbai, įkvėpti viduramžių, to laikmečio kultūros istorijos, senovinių legendų ir pasakojimų, literatūros, meno istorijos ir ikonografijos bei krikščioniškosios tradicijos. Šioje parodoje tapytojos Monikos Radžiūnaitės darbus lydi sąvokos ir hipersaitai, per ekraną vedantys žiūrovą į tekstus, teorijas ir prasmes. Šiuo būdu kiekvieną paveikslą galima pažinti interaktyviai, spaudžiant ant hipersaitų, nukeliauti į visiškai atsitiktines temas, nebūtinai susijusias tiesiogiai.

Daugiau čia.

Parodą aplankiusio Lietuvos nacionalinės premijos laureato grafiko, knygų iliustratoriaus ir heraldikos specialisto Arvydo Každailio nuomone, ši paroda yra ženklas, kad dailininkai bando atgauti įgūdžius ir poreikį piešti.

Daugiau čia.

Menininkų Pauliaus Juškos ir Arturo Aliuko kuruojama paroda „Figūra 2020. Piešinys / Kūrinys“, tai – mėginimas atnaujinti nuo 2006 m. galerijoje „Arka“ rengtas dvimetes apžvalgines piešinių parodas (paskutinė įvyko 2015 m.). Tačiau jei anksčiau dauguma parodų dalyvių būdavo iš Vilniaus, tai šioje parodoje pristatomi ir kituose miestuose (ar net šalyse) gyvenantys ir dirbantys menininkai. Parodoje dalyvauja apie 40 autorių.

Daugiau čia.

Iš pirmo žvilgsnio kukli, vaiski, žaismingai spindinti paroda įsižiūrėjus tokia nebeatrodo – tai iš entuziastų veido prakaito, tūkstančio laipsnių kaitros, iš nusivylimų ir užsispyrimo pamažu išaugusių kūrinių poilsio vieta. „Jeigu jie viską žinotų – turbūt nė nepradėtų“, – parodos anotacijoje apie savo mokinių pastangas sako Truskaitė.

Daugiau čia.

Naujausioje tęstinio projekto „Miesto spalvinis kodas“ parodoje menininkas Eimutis Markūnas tęsia urbanistinės aplinkos tyrinėjimus. Anot autoriaus, „miestas gali būti agresyvus ir melancholiškas, spalvingas ir purvinas. Sunku jį apibūdinti žodžiais. Geriau daugialypį miesto veidą atskleisti savo kūriniais”. Tiriamo subjekto įvairiapusiškumą atskleidžia parodos potemė, kuri taip pat nurodo į ankstesnius projektui kurtus ciklus.

Daugiau čia.

Naujausioje tęstinio projekto „Miesto spalvinis kodas“ parodoje menininkas Eimutis Markūnas tęsia urbanistinės aplinkos tyrinėjimus. Anot autoriaus, „miestas gali būti agresyvus ir melancholiškas, spalvingas ir purvinas. Sunku jį apibūdinti žodžiais. Geriau daugialypį miesto veidą atskleisti savo kūriniais”. Tiriamo subjekto įvairiapusiškumą atskleidžia parodos potemė, kuri taip pat nurodo į ankstesnius projektui kurtus ciklus.

Daugiau čia.

Tam, kad lengviau funkcionuotume šiuolaikinėje, pastovaus progreso reikalaujančioje visuomenėje, kyla pagunda supakuoti ir toli paslėpti trukdančias emocijas, po truputį prislopinti per daug įjautrinančią empatiją, ištrinti iš kasdienybės baugius praeities šešėlius bei vis mažiau žvelgti į nerimą keliančią tolimą ateitį. Tad išgirdus galerijoje „Arka” Vilniuje nuo spalio 20 iki gruodžio 17 dienos vykstančios šiuolaikinio Baltijos šalių meno parodos pavadinimą „Emociniai vietovardžiai“ man kilo klausimas, kaip kalbėti apie emocijas postsovietinių traumų išvagotame regione, kurio nesiliauja gąsdinti karo žiaurumai kaimynystėje, pabėgėlių srautai pasieniuose bei nepraeinanti globali apokaliptinė nuojauta? Atrodo, jog kuruojant tokią parodą, galėtų grėsti pavojus nuslysti į perdėtą emocionalumą ar užgožti idėjų visumą per stipriai išreikšta politine pozicija. Arba kaip tik – kaip aktualiai kalbėti apie problemas, kurių aidai jau kurį laiką yra kiaurai persmelkę šiuolaikinio meno parodas?

Daugiau čia.

Penktadienį atidarau personalinę parodą Vilniuje, galerijoje „Arka“. Dabar labai stipriai jai ruošiuosi. Pristatysiu trejus metus kurtą ciklą „Kitos vietos“. Prieš tai kūriau liminalus, savo transfertechnologija. Jie labiau su portretu susiję. Juose meno objektas atsiduria dviprasmiškoje fazėje, pranoksta istorinį ribotumą ir priklauso belaikei dabarčiai. Aš gilinausi į vaizdinio marginalijas, tam naudojau ne tik savo šeimos, bet ir draugų senelių, prosenelių giminaičių senas nuotraukas. Dabar per peizažą, urbanistinį vaizdą siekiu atskleisti ribą tarp tikro vaizdo ir fiktyvaus. Atsispiriu nuo fotografinio vaizdo, bet jį transformuoju į kitą dimensiją. Man įdomu pagauti tą momentą, kai nesi nei ten, nei čia. Kurtuvėnuose prieš metus buvo tarpinė paroda „Vietos“.

Daugiau čia.

„Ilgą laiką žiūrovai manė, kad nufilmuoti tikri dresuoti vabalai. Iš tiesų V. Starevičius dirbo su vabzdžių modeliais, kad sukurtų judesį, naudojo labai mažas vielutes. Ir tai buvo taip realistiška, kad kino kritikai Didžiojoje Britanijoje sakė: „jis su tikrais vabzdžiais dirba kaip su aktoriais“. Tikra kvailystė, nes tai neįmanoma. Jis sukūrė specialią techniką“, – tikina parodos kuratorius.

Daugiau čia.

Troški sostinės teatrinė vasara šiemet buvo kaip reta gausi „neiškeptų“, dorai neartikuliuotų spektaklių pusfabrikačių. Šioje amorfinėje panoramoje brandumu ir solidumu išsiskyrė renginys, nepriskirtinas teatro spektaklių žanrui, bet teatriškumo dvasia visus juos pralenkiantis. Tai paroda „Navigacija“, vykusi sostinės galerijoje „Arka“ birželio–liepos mėnesiais.

Daugiau čia.

Parodoje dalyvaujantys menininkai dabartį suvokia per nevienodos trukmės nugyventą laiko distanciją, paveiktą atitinkamų laikmečių ir įgytos sociokultūrinės patirties, pasižymi pajauta praeičiai ir adaptavimuisi prie jos. Kūriniai parodoje funkcionuoja kaip kiekvieno autoriaus autonomiška realybė, efemeriškas sapnų pasaulis, subjektyvi pasąmonės analizė, santykis su praeitimi, atsiminimais, vaizdiniais, simboliais, kurie patiriami, išjaučiami, sapnuojami, kontempliuojami laiko ir dabarties vietos atžvilgiu. Šios parodos kūriniai daugina, (per)konstruoja realybės koordinates ir papildo bei sustiprina juslinį vietos patyrimą.

Daugiau čia.

Kiekvieno menininko kūryba pristatomą ekspoziciją formuoja autonomiškai, reprezentuodama skirtingas erdvės ir laiko sandų interpretacijas bei nagrinėja temas, kurios išsiskaido į sapnams, atsiminimams ir pasąmonės vaizdiniams skirtas parodos potemes.

Daugiau čia.

Vieno renginio metu bus pristatytos dvi naujos ekspozicijos: XII-oji tarptautinė tekstilės miniatiūrų bienalė „Vizitinė kortelė“ ir tekstilės menininkės Indrės Biekšaitės pirmoji personalinė paroda „Ei“, kurios veiks iki lapkričio pabaigos.

Daugiau čia.

Parodoje pristatomas ciklas „Niekieno žemė“, lyginant su ankstesne menininkės kūryba, išsiskiria dar didesniais formatais, išlaisvinta tapybine jėga ir idėjos grynumu. Jeigu ankstesniuose cikluose buvo pilna konvulsijos, ekspresijos, augimo jėgos, šiame cikle tarsi sustojama. Motyvu tampa apleista žemė, demonstruojanti savo galią prieš žmogaus bejėgiškas pastangas ją pakeisti.

Daugiau čia.

„Klounų ir džokerio istorija atsirado prieš pandemiją, šie mitiniai personažai man regimi nuo pat vaikystės ir juos matydavau tėvo tapybos darbuose [tėtis – tapytojas Antanas Martinaitis], man jie juokingi, žaismingi ir besijuokiantys iš to meto sovietinio mankurtizmo. Aišku, tuomet to nesuprasdavau – kas tai, dėl ko tai, viskas regima buvo vaikiškomis akimis tik kaip žaidimas, bet kaip papildinys cirko, ten klounas buvo dar aiškesnis su savo funkcijomis…“ A. Martinaitis.

Daugiau čia.

Pasaulį ūmiai ištikęs karantinas daugeliui meno lauko atstovų tapo produktyviu periodu, skatinusiu apmąstyti esamą situaciją, ją reflektuoti ir konceptualizuoti darbuose. Tapytojas Arvydas Martinaitis šiuo periodu sukūrė ciklą „Kronikos“, kuriame fiksavo pakitusios kasdienybės atspindžius. <...> Gintaro Palemono Janonio parodoje – naujausių, dar neeksponuotų kūrinių kolekcija, todėl šią parodą taip pat galima priskirti pandeminiam ir post-pandeminiam kūrybiniam periodui. <...> Tam tikru rakursu apie pandemines susvetimėjimo ir atsiribojimo būsenas parodoje „Jie“ kalba ir keramikė Agnė Kondrataitė. Instaliatyviu erdviniu kūriniu autorė referuoja į globalios dabarties kasdienybę, kuri kupina politinių, normatyvinės tapatybės, migracijos, ekologijos ir daugelio kitų įtampų.

Daugiau čia.

This is an international project reflecting contemporary textile art, organized every two years.

The 2021 biennial is dedicated to the narrative of a visiting card as a small-format artist’s recognition mark, presenting a specific author’s style, mastered technique, or the creative exploration of themes that shape the artist’s identity. 

Daugiau čia.

Parodoje dalyvaujantys menininkai – Renata Valčik, Artūras Šimonis ir Irma Balakauskaitė – nors pristatydami itin skirtingus savo scenografijos darbų pavyzdžius, bet per visas galerijos erdves išdėstyta ekspozicija galbūt intuityviai, tačiau sukuria vientisą naratyvą, gvildenamomis temomis žiūrovui leidžiantį išgyventi kelionę nuo žmogaus vaikystės iki mirties.

Daugiau čia.

Galerija „Arka“ labai tinka įgyvendinti sumanymą. Ratu išdėstytos skirtingo dydžio ir formų patalpos, ribojamos laiptų, įsiterpiančios angos, balkonai leidžia sukurti sudėtingo, nepatogaus, labirintą primenančio kelio, kuris pradedamas ir baigiamas žemėlapiu, leidžiančiu žiūrovui pasitikrinti ar pavyko pasikliauti pojūčiais, ar tikslas pasiektas: visas maršrutas nueitas, nieko nepraleista, ir ar verta sugrįžti priešinga kryptimi ir pasitvirtinti kūrybos nuolatinės kaitos galias.

Daugiau čia.

The exhibition, using the practice of navigation, offers to consider one of the most complicated fields of art: scenography. To look at it as an exclusive field of creative communication, as a complex creative sphere of the practice of the art profession and the constant sharing of knowledge with each other and with other artists. It proposes to discover how different and individual the view and creative style of each collective art creator is, how necessary it is to share and reveal that style separately. Artists: Renata Valčik, Irma Balakauskaitė, Artūras Šimonis Curator: Raimonda Bitinaite Širvinskienė.

Daugiau čia.

The artists’ expositions combine and sequence new as well as previously in performances used objects, video installations, sculptural figures, costumes, objects and sounds accompanying them, texts, and sketches created during the preparatory stage of scenography. A narrative connecting different stories is created, setting the route for the process of creating scenography in the exhibition.

Daugiau čia.

Skirtingų kūrinių deriniais, blizgiais atspindžių paviršiais, įvairių faktūrų ir neišbaigtų formų santykiu, įvairiomis materijomis parodoje kūrybiškai atskleidžiama klaidi, dabarties būsenai artima iliuzinė tikrovė. Parodoje daug išorinių dirgiklių, kliūčių, mįslių ir pinklių, provokuojančių žiūrovo drąsą ir išradingumą. Parodos žiūrovas skatinamas naviguoti erdvėje, pasikliaujant natūraliais pojūčiais: klausa, rega, lytėjimu, patirti klaidaus kelio meninių ženklų pažinimą ir atradimą.

Daugiau čia.

Susipažinti su scenografijos meno daugialypiškumu, pastebėti jo kaitą ir skirtingus kūrėjų požiūrius kviečia praėjusią savaitę galerijoje „Arka“ prasidėjusi scenografijos ir teatro dailės paroda „Navigacija“.

Daugiau čia.

Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Arka“ pradeda veikti scenografijos ir teatro dailės paroda „Navigacija“. Ši ekspozicija tai orientyro paieškų pakitusioje dabarties realybėje, klajonių įkūnijimas meno kūrinyje. Parodos autoriai yra pripažinti, ryškiai, šiuolaikiškai ir produktyviai įvairius teatro žanrus panaudojantys menininkai – Artūras Šimonis, Renata Valčik ir Irma Balakauskaitė.

Daugiau čia.

Parodos autoriai yra pripažinti, ryškiai, šiuolaikiškai ir produktyviai įvairiuose teatro žanruose dirbantys menininkai. Jie atvirai kalba aktualiomis ir universaliomis temomis, provokuoja įsitraukti žiūrovą. Renata Valčik ‒ integralios „ekoscenografijos“, performansų, kostiumų ir šviesos dizaino kūrėja, taikanti įvairias skaitmenines technologijas; Artūras Šimonis ‒ taikomosios scenografijos, videoinstaliacijų, šviesų ir kostiumų dailininkas; ir nepriklausoma „dailininko teatro“ atstovė – Irma Balakauskaitė, išsiskirianti savo meninėje praktikoje savita mechaninių objektų kūryba.

Daugiau čia.

Parodoje, naudojantis navigavimo praktika, siūloma svarstyti vieną komplikuočiausių dailės sričių – scenografiją. Pažvelgti į ją kaip į išskirtinę kūrybinės komunikacijos sritį, kaip sudėtingą meno profesijos praktikos ir žinių nuolatinio dalijimosi tarpusavyje ir su kitais menininkais kūrybos sferą. Siūloma nustatyti, koks kiekvieno kolektyvinio meno kūrėjo žvilgsnis, kūrybos stilius yra skirtingas ir individualus, kaip reikalinga tuo pasidalinti ir atskleisti atskirai.

Daugiau čia.

Trapus žmogus keliauja per Vilnių. Juodas paltas, juoda beretė ir skvarbus žvilgsnis. Vienas žymiausių šalies dailininkų Aloyzas Stasiulevičius, šiandien, birželio 2 dieną, švenčiantis 90-metį. Ir jo tvirta ranka ištapytas, didele meile išmyluotas Vilnius. Jau 70 metų pagrindinis kūrėjo drobių šaltinis. Jo gyvybės vanduo.

Daugiau čia.

Su Aloyzu Stasiulevičiumi susitikome aptarti ne tik jo retrospektyvinės parodos, bet taip pat ir jo įvairialypio gyvenimo epizodų – vaikystės tarpukario Lietuvos kaime, kūrybinio kelio pradžios apgriautame ir nebeištrinamu karo įspaudu paženklintame pokario Vilniuje, tolesnės kūrybinės ir pedagoginės veiklos brandaus sovietmečio metais bei to, kas menininką įkvepia ir lydi šiandien.

Daugiau čia.

„Psichė“, – pagalvoju žengdama galerijos grindimis, nusėtomis žemės grumstais, spygliais, kankorėžiais… Goda Lukaitė apkerpėjusiuose „Arkos“ galerijos plotuose sukūrė gaivų ir jai nebūdingą tapybinės instaliacijos burtą. Keliaudama paveikslais tarsi tyvuliuojančia fluorescencinio formalino upe ir šnervėse jausdama žemės kvapą nusišypsau autorės (ne)intencionaliai laidojimo erdvei.

Daugiau čia.

Vilniuje, Dailininkų sąjungos galerijoje „Arka“ atidaryta tapytojo Aloyzo Stasiulevičiaus paroda, skirta jo kūrybos sukakčiai.

Daugiau čia.

Tapytojos Godos Lukaitės parodoje paveikslus papildo pušų spyglių „kilimas“. Lankytojas, suvedęs telefone ekspozicijoje minimas koordinates, virtualiai atsidurs ten, kur gimė paveikslo motyvas. „Kartais draugai iš manęs juokiasi, kai pasakau, kaip man čia gražu, rodydama į kokį nors visai apleistą kampą“, – prisipažįsta menininkė.

Daugiau čia.

„Buvo keista atidaryti parodą, be jos atidarymo, tačiau tokie laikai, ir visi taikomės prie situacijos. Šiuo metu pažiūrėti paveikslų vedu ekskursijas po kelis žmones, jausmas toks, kad turiu ne vieną, o kelis atidarymus per dieną“, – naują kūrėjų realybę apibūdindama sakė tapytoja Goda Lukaitė, kurios kūrybos darbus po ilgo karantino galima pamatyti sostinės „Arkos galerijoje“.

Daugiau čia.

LDS galerijoje „Arka“ atidaromos keturios naujos parodos. Jas vienija menininkų atskleidžiama, interpretuojama gamtos tematika, kurią papildo žmogaus vidinių, psichologinių būsenų refleksija.

Daugiau čia.

Praėjus beveik dešimtmečiui nuo pastarosios solo parodos Vilniuje, į sostinės meno sceną personaliai pristatyti savo kūrybą grįžta Ukmergės rajone gyvenanti ir kurianti grafikė Oksana Judakova. Parodoje lakonišku pavadinimu – „Grafika, fotografija ir tekstai“ – menininkė eksponuoja skirtingų meninės raiškos formų (nuo vizualių iki literatūrinių) kūrinius.

Daugiau čia.

Autorių požiūriai skirtingi, o jų darbų stilistika ir paliesta tematika itin plati: jaunosios kartos menininkė Goda Lukaitė kviečia į dvasinę kelionę, fragmentiškai fiksuojanti savo asmeninį gyvenimą grafikė Oksana Judakova siūlo praplėsti kasdienybės kuluarus, o kiti du kūrėjai – Dagnė Gumbrevičiūtė ir Virginijus Kazlauskas – tiesiog „Išbūti“.

Daugiau čia.

Mykolės peizažuose spalvų deriniai visada susiję su metų laikais. Žiemos peizažuose sniege boluoja juodi medžių siluetai. Ankstyvą pavasarį, vėlyvą rudenį skambų baltos su juodos kontrastą keičia susiliejantys skirtingo sodrumo pilki atspalviai. Vasaros peizažuose miškų, pievų žaluma derinama su ežerų mėliu, upių žydruma. Rudens vaizduose mėgaujamasi gelsvos ir rusvos deriniais. Sniegas, dangus, vanduo, augmenija skirtingu paros metu blykčioja šviesos atspindžiais.

Daugiau čia.

Jau parodos pavadinimas – „Akmuo + Ugnis + Pelenai“ – atskleidžia, kad eksponuojami menininkės kūriniai referuoja į gamtines formas. Įvairiuose kraštuose keliavusi Mingailė su atida stebėjo skirtingoms geografinėms zonoms būdingus gamtos darinius ir reiškinius. Kalnai, virš žolės kylantis rūkas nuo po žeme kunkuliuojančios lavos, suskeldėjusių akmenų faktūros, samanos ir medžių šaknys tapo menininkės inspiracijos šaltiniu. Pastarųjų reiškinių redukuoti motyvai atsispindi Mingailės kuriamose keramikos skulptūrose.

Daugiau čia.

Peizažą aš konstruoju tarsi uždarą erdvę. Mūsų žvilgsnis perbėga erdvę ir mums duoda reljefo ir distancijos iliuziją. Nuo čia mes sukonstruojame erdvę: su viršumi ir apačia, dešine ir kaire, priešais ir užnugaryje, arti ir toli. Erdvė, yra tai kas sustabdo žvilgsnį. Tai padaro viską, ką reikia, jog geležinkelio bėgiai susitiktų gerokai prieš begalybę.

Daugiau čia.

Šiuolaikiška peizažo interpretacija Mykolė susidomėjo jau studijų metais. Gerai įvertintas jos peizažų ciklas jojimo mokyklos Bulonės miške motyvais. Rezidencijoje Andoroje ji tapė kalnų masyvus, o persikėlusi į Kopenhagą domėjosi šiaurietiško peizažo ypatumais. Nuosekliausiai savąją peizažo koncepciją tapytoja išplėtojo, grįžusi į Vilnių, kai tarsi kitomis akimis pažvelgė į išsiilgtą, pažįstamą gamtovaizdį.

Daugiau čia.

Mykolei peizažas taipogi visados yra kultūrinių ir ekonominių santykių atspindys, tačiau jai tai neužgesina gamtos ilgesio, poreikio grožėtis gamtovaizdžiu. Menininkė vaizduoja pagal žmogaus poreikius pertvarkytus kraštovaizdžius, vietas, prie kurių galima privažiuoti, prieiti.

Daugiau čia.

There is nothing threatening, dangerous or mysterious in Mykolė’s landscapes. She doesn’t threaten with ecological catastrophes but simply reflects on the landscape as a break between nostalgia and consumption.

More here.

In her latest series of works created with her own technique, the artist, who reflects on existentialism in her oeuvre, focuses more closely on the inner world and feelings of a woman living in a postmodern society. Considering the problems caused by this, Gubinienė names the loss of morality and inferiority complexes as the most sensitive issues that cause feelings of insecurity and lead to isolation.

More here.

The term “entropy”, which in physics refers to a measure of the system’s order, indicating movement towards or from the point of equilibrium, in the exhibition gives a sense to the constant dynamism of the city. This refers to the temporality of a static state revealed through the motifs of emerging and decaying forms found in the city, determined by both human, environmental or collective history.

More here.

Žvilgsnis į šiuolaikinės moters vidinį pasaulį. „Kosminiai žaidimai“ pavadinta menininkės Simonos Bagdonatės Gubinienės darbų paroda galerijoje „Arka“. Kūnas menininkės darbuose tampa išgyventu patyrimu, atspindi visuomenės ženklus ir įtakas.

Daugiau (nuo 00:54) čia.

Vilniuje, galerijoje „Arka“ savo pastarųjų metų darbus eksponuoja menininkė, jaunosios kartos tapytoja Mykolė Ganusauskaitė. Kol galerijos neveikia, menininkė savo darbus kviečia pamatyti virtualiai, tačiau tikisi, kad netrukus parodą bus galima apžiūrėti ir gyvai.

Daugiau čia.

„Mykolei peizažas taipogi visados yra kultūrinių ir ekonominių santykių atspindys, tačiau jai tai neužgesina gamtos ilgesio, poreikio grožėtis gamtovaizdžiu. Menininkė vaizduoja pagal žmogaus poreikius pertvarkytus kraštovaizdžius, vietas, prie kurių galima privažiuoti, prieiti.“
Parodos kuratorė prof. Raminta Jurėnaitė

Daugiau čia.

Parodoje menininkų duetas tęsia ankstesniuose projektuose ir darbų serijose nagrinėtas miesto, jo viešosios erdvės, žmogaus santykio su urbanistine aplinka temas. Šį kartą gyvenamąsias lokacijas autoriai interpretuoja remdamiesi subjektyvia patirtimi ir įspūdžiu, kurie perteikiami miestams būdingo medžiagiškumo (betono, metalo, veidrodinio paviršiaus) skulptūriniuose objektuose.

Daugiau čia.

Kūryboje apmąstanti egzistencializmą, naujausiame autorine technika atliktame darbų cikle, menininkė atidžiau susikoncentruoja į postmodernioje visuomenėje gyvenančios moters vidinį pasaulį ir jausenas. Atsižvelgdama į to sąlygotas problemas, opiausiomis jų Gubinienė įvardija moralės praradimą ir nepilnavertiškumo kompleksus, kurie sukelia nesaugumo jausmą ir lemia atsiribojimą.

Daugiau čia.

„Mykolės peizažuose nėra nieko grėsmingo, pavojingo ir paslaptingo. Ji negrasina ekologinėmis katastrofomis, o tiesiog reflektuoja peizažą, kaip lūžį tarp nostalgijos ir vartojimo.“
Parodos kuratorė prof. Raminta Jurėnaitė

Daugiau čia.

Arka Gallery, established by the Lithuanian Artists’ Association, has been serving as this constantly contextual habitat for artworks, exhibitions, and art projects for 30 years now. As one of the first exhibition spaces in independent Lithuania, the gallery opened its doors on May 16, 1990. Exhibition White Habitat. Three Decades is not a traditional retrospective but rather a (re)creating, archival/documentary reflection that presents the gallery as a constantly changing microorganism unfolding in various artforms.

Read more here.

Galerija „Arka“ kviečia aplankyti naujausią parodą „Baltoji buveinė. Trys dekados“ saugiai namuose. Ši paroda nėra tradicinė retrospektyva, o veikiau galeriją, kaip nuolat kintantį ir įvairiomis meno formomis besiskleidžiantį mikroorganizmą pristatanti (at)kuriamoji bei archyvinė-dokumentinė refleksija. Archyvinė-dokumentinė medžiaga fragmentiškai primena tiek „Arkos“ raidos istoriją, tiek 9-ojo dešimtmečio Vilniaus meno scenos įvykius ir jų veikėjų ryšius.

Daugiau čia.

Parodoje „Vanduo“ Milena Pirštelienė lėtai tolo nuo komplikuotų architektūrinių dėlionių ne tik į paprastesnes formas ir jose akcentuojamą vaizdą, bet ir į spalvas. Daugelyje ankstesnių, o ir šioje parodoje eksponuotų kūrinių dominuoja monochrominis juodos, baltos, pilkos spalvų derinimas, o patys keraminiai objektai primena nespalvotas nuotraukas, film noir ar vokiečių ekspresionizmo filmų fragmentus ir kuria aliuziją į praeitį.

Daugiau čia.

Per 30 galerijos gyvavimo metų čia surengta gausybė skirtingų personalinių, grupinių parodų, vykdyta dešimtys tęstinių projektų, neformalių renginių ir performatyvių vyksmų. Nėra galimybės į vieną ekspoziciją sutelkti visų galerijos įvaizdį formavusių artefaktų, tad parodą siekta pristatyti kaip kuratorinę reminescenciją glaudžiai su pačia galerijos erdve susijusiems kūriniams, projektams ir čia vykusiems procesams.

Daugiau čia.

„Arkos“ galerijos trisdešimtmetis. Jubiliejinė paroda ir iššūkiai formavę galerijos identitetą.

Daugiau (žiūrėti nuo 13:23) čia.

Devintoji Lietuvos tekstilės meno bienalė iki spalio 30 d. vyksta galerijoje „Arka“, kuratorė Žydrė Ridulytė. Šį kartą ji pavadinta „Riba#“ ir siūlo permąstyti valstybės, žmogaus 30-metį, brandą – tema taip plačiai ir atvirai išvedžiota, kad didžioji kūrinių dalis gali sau ramiai gyvuoti savarankiškai, apglėbti rūpestingos tekstilės meno bendruomenės dėmesio. Miniu ją ne šiaip sau. Manau, kad bendruomenė yra labai stipri, turi įspūdingą supertalentingų ir pasižymėjusių kūrėjų ratą (tai išskirtinis reiškinys), kurie neužgožia, o skatina jaunesnių autorių potencialą skleistis.

Daugiau čia.

Evelina ir Monika Vilniuje esančia dailės galerija rūpinasi kaip savo namais. Jos čia organizuoja dailės parodas ir dirba su kitais meno projektais. Galerijoje įrengtame biure tvyro tikras meniškas chaosas, kurį merginos norėtų sutvarkyti. Joms padės TV3 ir „Namų idėja su IKEA“.

Daugiau čia.

Viena iš parodoje dalyvaujančių menininkių Indra Marcinkevičienė sako, jog šiuo metu ją ypač domina moters emocinis laukas. „Esu labai dėkinga Tekstilės Bienalės organizatoriams, kad priėmė mano kūrinį „Santa Morčius“ šių metų parodoje. Kuriu projektą „Madona“, kurio sudėtyje yra 12 kūrinių. Prie „Madonos“ esu prijungusi papildomą kūrinį „Santa Morčius“.

Daugiau čia.

Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui skirtõs bienalės idėja grindžiama mintimi, kad valstybė, kaip ir žmogus, išgyvena vaikystės, jaunystės ir brandos amžių, kurį skiriančios ribos žymi jau kitą – analitinį – aplinkos ir egzistencijos vertinimą. „RIBA # 30“ skirta apmąstyti ribines valstybės raidos atkarpas bei laiko ir ribų poveikį žmogaus gyvenimui.

Daugiau čia.

Ekspozicijoje pristatoma trijų, skirtingomis raiškos formomis dirbančių autorių – Ingos Likšaitės, Andriaus Kviliūno ir Andriaus Makrevičiaus – kūriniai. Juos vienijanti ašis – žmogaus kūnas kaip terpė kūrinio prasmės mediacijai. Mugėje pristatomų darbų vizualinėje plotmėje skleidžiasi žmogaus figūros motyvas, tačiau kiekvienas autorius šias figūras medijuoja skirtingais rakursais ir interpretavimo formomis. Galerijos stendas 5.45.

Daugiau čia.

Iki rugsėjo 26 dienos sostinėje vykstančioje Vilniaus keramikos meno bienalėje šalia Lietuvos menininkų darbų – išskirtinės viešnios iš Norvegijos kūrinys, iškart pramintas „smegenimis“ arba „širdimi“ ir tyrinėjamas dėl drąsaus neestetinių objektų pasitelkimo menui.

Daugiau čia.

Vilniaus keramikos meno bienalėje Liudviko Strolio premija apdovanota Rūta Šipalytė netrukus atsiims ir Lietuvos dailininkų sąjungos Auksinį ženkliuką. Pokalbis su keramike apie kūryba, (ne)sėkmes, mokinius ir keliaujant neapleidžiantį namų jausmą.

Daugiau (nuo 1:14:29) čia.

Intensyvūs kūrybos metai keramikei Rūtai Šipalytei rugsėjo pradžioje atnešė garbingiausią keramikos meno srities apdovanojimą – prof. Liudviko Strolio premiją. Anksčiau šiais metais menininkei įteiktas Auksinis ženklelis, kurį Lietuvos dailininkų sąjunga skiria už paskutinių trejų metų pasiekimus. Su menininke Rūta Šipalyte kalbamės apie jos dalyvavimą 6-ojoje Vilniaus keramikos meno bienalėje, čia pristatomą darbą „Silicio namai“ ir keramikos meno plėtrą.

Daugiau čia.

Šeštą kartą surengtoje Vilniaus keramikos bienalėje eksponuojami 42 menininkų darbai, kuriuos atrinko tarptautinė komisija. Keramikai teigia, kad vis dar turi įrodinėti, jog keramika – tai ne vien taikomasis menas ir parodoje LDS galerijoje „Arka“ pateikia konceptualius kūrinius..

Daugiau čia.

LDS galerija „Arka“ kartu su skulptoriumi Rimantu Milkintu, 2019-2020 m. vykdė Vilniaus miesto savivaldybės finansuotą programos „Kuriu Vilnių“ projektą, kurio metu R. Milkintas sukūrė skulptūrinę instaliaciją „@per tris dienas”. Rugpjūčio 14 d. ji atidengta prie LDS Skulptūros ir vitražo centro, įsikūrusios Dariaus ir Girėno g. 25.

Daugiau čia.

Paprastai savo kūriniams literatūrinio pamušalo neieškantis autorius šįsyk atsispyrė nuo istorijos. „Istorija baigėsi tragiškai, bet laiškai pasiekė savo tikslą per tris dienas, kas buvo rekordinis įvykis. Tai buvo pirmoji tarpkontinentinė siunta apskritai. Man keista, kodėl už šio momento nėra „užsikabinta“, – komentavo R. Milkintas.

Daugiau čia.

Skulptorius Rimantas Milkintas Vilniuje, iš centro pakeliui į oro uostą, įkurdino skulptūrą, skirtą Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui atminti. Menininką sudomino faktas, kad ir po Atlantą perskridusio lėktuvo katastrofos į Lietuvą gabentas paštas buvo pristatytas žmonėms. Todėl istoriniam įvykiui skirtą skulptūrą pavadino „Per tris dienas“. Tiek užtruko pašto siuntos kelionė iš Niujorko į Lietuvą.

Daugiau čia.

„Aš pats išskirtinių savo gabumų neatsimenu, tačiau mama, turbūt įžvelgusi mano talentą piešti, nurodė kryptį mokytis tuometiniame Telšių dailės technikume. Labai džiaugiuosi ten pakliuvęs. Studijų metais atradau įvairius metalo apdirbimo būdus ir technologijas – juvelyriką, šaltkalvystę, liejininkystę, kalvystę. Įgytos žinios ir įgūdžiai piešimo, tapybos, kompozicijos srityse irgi buvo svarbūs tolesnei kūrybai“, – pasakojo menininkas.

Daugiau čia.

Projektas, kurio įgyvendinimą rėmė Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos dailininkų sąjunga bei Skulptūros ir vitražo centras, prisideda prie to, jog urbanistinė, pramoninė ir vizualiai skurdi oro uosto teritorija pamažu įgautų šiuolaikišką įvaizdį ir ilgainiui taptų vystoma ir nuolat plečiama kultūrine vieša erdve.

Daugiau čia.

Galerijoje „Arka“ Vilniuje pirmą kartą atidaryta Arūno Bielskio personalinė paroda „Solo“. Su menininku kalbasi kolegė Laima Ragėnienė.

Interviu įrašas prasideda 1:01:10

Perklausyti galite  čia.

Autorių domina žmogaus ir gamtos santykis, gamtinės struktūros poveikis istorijos tėkmei. Pasitelkdamas stebėjimą ir pažinimą, R. Marčius analizuoja, kaip steigiasi asmeninis aplinkos potyris. Kurdamas svarsto, kaip aplinka veikia ir sužadina vidinius pojūčius, ir kaip šiais patyrimais ir įspūdžiais galime dalytis, išreikšti, perteikiti vieni kitiems. Kūryboje aktualizuojamas kraštovaizdžio specifiškumas, praeities ir dabarties motyvų kontekstualumas. Formuojama sąveika tarp menininko asmeninės patirties, kolektyvinės atminties ir žiūrovo percepcijos.

Daugiau čia.

Parodos „Mėlynoji vakarienė“ pavadinimas – tarsi nurodo į bendrabūvį, dalijimusi grįstą valgymo aktą. Maistas yra viena seniausių mainų formų, jungiančiu žmones per tarpusavio sąveiką ir komunikaciją. Nuo pat senų laikų valgio dalijimosi ritualai atlieka skirtingus vaidmenis įvairiose kultūrose. Mėlynoji vakarienė subtiliai referuoja kanoninės paskutiniosios vakarienės, kurioje susitinka istorinė atmintis ir dabarties žvilgsnis, simboliką. Tokiu būdu parodos kontekste kuriamas santykis tarp menininko ir į procesą įtraukiamo žiūrovo.

Daugiau čia.

Kūryboje menininkė retoriškai klausia, kodėl „visi paprasčiausiai myli drugelius, bet efektyviai mindo tarakonus“? Šiuo būdu autorė referuoja į stereotipizuotus įsitikinimus, neva estetiškai patrauklūs, teigiami ir mieli objektai natūraliai priimami kaip mylėtini, o neatitinkantys įsivaizduojamo kanono – atstumiami ir niekinami.

Daugiau čia.

Parodoje pristatomai ekspozicijai būdingas bendras Monikos Gedrimaitės kūrybos idėjiškumas. Autorė nuosekliai tyrinėja dialektiką tarp indo kaip daiktiško ir konceptualaus darinio. Menininkę domina utilitarus jo pamatas ir naujos panaudojimo galimybės. Kūryboje universalizuodama indo prasmę, pastarąją darbuose redukuoja, kol lieka tik pėdsakas, užuomina, nenurodanti į konkretybę.

Daugiau čia.

Paukštelio darbams būdingas klasikinio modernizmo tapybą primenantis braižas: realistinis piešinys, kruopštus spalvų niuansavimas, tačiau abstrakčios linijos; aiški kompozicija, bet numanomi jos veikėjai. Puikus šios dichotomiškos autoriaus tapymo manieros pavyzdys – paveikslas „Berniukas su valtorna“ (2020).

Daugiau čia.

Vaizdines patirtis redukuodamas į tapybinėje kalboje besiformuojančią autentišką tikrovę, V. Paukštelis prisiima atvaizdų „medžiotojo“ ir kolekcionieriaus poziciją, (at)kurdamas ir „pasisavindamas“ vaizdinius, kurie sąmonės sraute nuolat išnyra prisiminimų pavidalu. Sąveikaujant atminties, sąmonės ir vaizduotės sandams, menininko regėti vaizdai tampa kito registro medija, funkcionuojančia kaip alaikiškas ir mimetiškas patyrimas.

Daugiau čia.

„Paroda pavadinta pagal Viktoro Paukštelio kūrinį „Zelandija“, kurį inspiravo A. Diurerio biografijoje perskaityta detalė, kad menininkas specialiai keliavo į Zelandiją, kad įamžintų ant kranto jūros išmestą negyvą banginį. Kaip teigia autorius, jam rodėsi tarsi jis jau yra tą darbą matęs. Tačiau paaiškėjo, jog tai buvo tik jo paties susikurtas įsivaizdavimas, kuris, anot menininko, tam tikra prasme įsakmiai reikalavo tapybinės raiškos. Tokiu būdu pats tapybos kūrinys tampa tarsi spontaniškai išnyrančio, neaiškios kilmės vaizdinio atspindžiu kūrėjo sąmonėje.“

Daugiau čia.

„Man studijuojant, P. Lincevičiaus tapyba rodyta, o kartais net brukta kaip natūros analizavimo pavyzdys. Ir tą natūrą jis iki šiol puikiai analizuoja: įsiklausymas į šviesą, virpantys potėpiai, spalvos pulsas, enciklopedinis tikslumas…“

Daugiau čia.

„Monikos ir Lino duetas – puikus pavyzdys, kaip du skirtingų katedrų protai, maniakiškai dirbdami, investuodami daug fizinių ir protinių išteklių, pateikia įtaigų kūrinį.“

Daugiau čia.

„Pradėjus mąstyti apie konkrečias parodas, labai norėjosi, kad atsirastų netikėtumo momentas, teigiamu įspūdžiu grįstos žiūrovų patirtys, kurias suteikti galėjo išskirtiniai kūrėjai, netradiciškai mąstantys ir galintys tiek konceptualiai, tiek kontekstualiai persvarstyti ganėtinai komplikuotas „Arkos“ erdves. Todėl užsimezgė komunikacija su įvairių kartų, įvairiomis medijomis ir raiškos būdais kuriančiais autoriais, kuriems stengėmės sudaryti palankias sąlygas išsiskleisti būtent mūsų erdvėse. Pamažu pritraukiame drąsiai mąstančių ir gebančių sudėtingą architektūrinį išplanavimą paversti tinkline terpe įvairioms jungtims ir sąveikoms rastis.“

Daugiau čia.

„Pažinimas visuomet yra atribotas laiko distancijos ir aptrupančių praeities pėdsakų. Kalbant apie praeities šleifą, mano įsitikinimu, bet kokia visuomenės patirtis gali būti juntama tol, kol egzistuoja ta visuomenė, ir gali išryškėti neatpažįstamai, nesuvoktai, po šimto, po tūkstančio metų. Tačiau aktualiai juntami aspektai pamažu nyksta. Šiuo klausimu vis mėgstu prisiminti Mozės istoriją, kai jis savo tautą vedžiojo po dykumą tol, kol ši pamiršo vergijoje įgytus įpročius.“

Daugiau čia.

„Netikėta erdvės transformacija kelia nuostabą pamąsčius apie visad lyg nurašomą galerijos „Arka“ šoninę erdvę. Kuratoriniai sprendimai iš esmės pasitarnauja lyg senokai lauktas šios erdvės išteisinimas, parodymas, jog ji turi potencialo prisikelti visai kitokiam gyvenimui. Žiūrovas neverčiamas pavargti nuo papildomų veiksnių, jis tausojamas“.

Daugiau čia.

The creative interest of the Slovak artist Mira Podmanicka (b. 1981) is defined by the forms of space perception, analysis and creation. The artist creates localized installations in galleries and project spaces located in historic buildings, thus blending creativity between sculpture and architecture.

Daugiau čia.

In her artistic practice, Mira Podmanicka takes a critical look at the economy of the cultural sector, which often lacks the resources to reconstruct or refurbish spaces in historical buildings. The works emphasize the fact that the layers of the wall remain with imperfections caused by uncontrolled environmental influences – humidity, mold, etc., for a long time.

Daugiau čia.

Slovakų menininkės Miros Podmanickos (g. 1981) kūrybinių interesų lauką apibrėžia erdvės suvokimo, analizės ir kūrimo formos. Menininkė istoriniuose pastatuose įsikūrusiose galerijose ir projektų erdvėse kuria įvietintas instaliacijas, taip įtarpindama kūrybą tarp skulptūros ir architektūros. Autorė domisi pastatų sienose paliktais anksčiau gyvenusių žmonių veiklos ir/ar meninės raiškos pėdsakais, kurie tampa neatsiejama erdvių kontekstualumo dalimi. Meninėje praktikoje Mira Podmanická kritiškai žvelgia į kultūros sektoriaus ekonomiką, dažnai stokojančią išteklių rekonstruoti arba atnaujinti erdves istoriniuose pastatuose.

Daugiau čia.

Ekspozicijoje pristatomi tapybos darbai, įkvėpti viduramžių, to laikmečio kultūros istorijos, senovinių legendų ir pasakojimų, literatūros, meno istorijos ir ikonografijos bei krikščioniškosios tradicijos. Šioje parodoje tapytojos Monikos Radžiūnaitės darbus lydi sąvokos ir hipersaitai, per ekraną vedantys žiūrovą į tekstus, teorijas ir prasmes. Šiuo būdu kiekvieną paveikslą galima pažinti interaktyviai, spaudžiant ant hipersaitų, nukeliauti į visiškai atsitiktines temas, nebūtinai susijusias tiesiogiai.

Daugiau čia.

Parodą aplankiusio Lietuvos nacionalinės premijos laureato grafiko, knygų iliustratoriaus ir heraldikos specialisto Arvydo Každailio nuomone, ši paroda yra ženklas, kad dailininkai bando atgauti įgūdžius ir poreikį piešti.

Daugiau čia.

Menininkų Pauliaus Juškos ir Arturo Aliuko kuruojama paroda „Figūra 2020. Piešinys / Kūrinys“, tai – mėginimas atnaujinti nuo 2006 m. galerijoje „Arka“ rengtas dvimetes apžvalgines piešinių parodas (paskutinė įvyko 2015 m.). Tačiau jei anksčiau dauguma parodų dalyvių būdavo iš Vilniaus, tai šioje parodoje pristatomi ir kituose miestuose (ar net šalyse) gyvenantys ir dirbantys menininkai. Parodoje dalyvauja apie 40 autorių.

Daugiau čia.

Iš pirmo žvilgsnio kukli, vaiski, žaismingai spindinti paroda įsižiūrėjus tokia nebeatrodo – tai iš entuziastų veido prakaito, tūkstančio laipsnių kaitros, iš nusivylimų ir užsispyrimo pamažu išaugusių kūrinių poilsio vieta. „Jeigu jie viską žinotų – turbūt nė nepradėtų“, – parodos anotacijoje apie savo mokinių pastangas sako Truskaitė.

Daugiau čia.

Naujausioje tęstinio projekto „Miesto spalvinis kodas“ parodoje menininkas Eimutis Markūnas tęsia urbanistinės aplinkos tyrinėjimus. Anot autoriaus, „miestas gali būti agresyvus ir melancholiškas, spalvingas ir purvinas. Sunku jį apibūdinti žodžiais. Geriau daugialypį miesto veidą atskleisti savo kūriniais”. Tiriamo subjekto įvairiapusiškumą atskleidžia parodos potemė, kuri taip pat nurodo į ankstesnius projektui kurtus ciklus.

Daugiau čia.

Naujausioje tęstinio projekto „Miesto spalvinis kodas“ parodoje menininkas Eimutis Markūnas tęsia urbanistinės aplinkos tyrinėjimus. Anot autoriaus, „miestas gali būti agresyvus ir melancholiškas, spalvingas ir purvinas. Sunku jį apibūdinti žodžiais. Geriau daugialypį miesto veidą atskleisti savo kūriniais”. Tiriamo subjekto įvairiapusiškumą atskleidžia parodos potemė, kuri taip pat nurodo į ankstesnius projektui kurtus ciklus.

Daugiau čia.

Ženklų ir simbolių kalba, įprasminanti tautiškumo, tapatybės sąvokas, tapo pagrindine Kliaugos kūrybos ašimi. Gilindamasis į jų prasmes, dailininkas ieško atsakymo į tautos egzistencijos ir išlikimo klausimus. Kaip vieną iš iškalbingiausių valstybingumo liudytojų jis panaudojo senovinių lietuviškų monetų atvaizdus.

Daugiau čia.

Ši paroda simboliškai lyg pirmaprades stichijas apjungia keturis skirtingus menininkus, kurie dar prieš metus tebuvo Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos dvyliktokai, o šiandien – Vilniaus dailės akademijos pirmakursiai.

Daugiau čia.

Šį rudenį LDS galerijoje „Arka“ veikė grupinė paroda „Faximilinis dievas“. Jos autoriai „skirtingais vizualiniais ir naratyviniais pjūviais tyrė, kokį poveikį daro dabarties vaizdų perteklius“.

Daugiau: p. 48-19

Dvi Pusės – tai mano trečioji personalinė kūrybos paroda. Kūrinyje pateikiu “hyperrealų” savo autoportreto atvaizdavimą. Patalpoje esantys objektai apibūdina mano asmenybės personaliją per simbolinius ir kiek mistifikuotus artefaktus.

Daugiau čia.

Referuodamas į Pedro Almodóvaro filmą „Talk to her“, Gintaras Zubrys kviečia žiūrovą pasikalbėti su iš pirmo žvilgsnio nebyliais daiktais. Kaip slaugytojas pamilsta į komą panirusią moterį, taip ir žiūrovui nejudrūs daiktai, tiksliau, tik jų atvaizdai, gali sužadinti jausmus ir mintis.

Daugiau čia.

Tai trečius metus organizuojamas meno įvykis, kviečiantis skirtingų sričių kūrėjus dirbti poromis prie bendro kūrinio, dalinantis skirtinga kūrybine bei technologine patirtimis, idėjomis, paliekant laisvą erdvę temos interpretavimui“ (kuratorius Albinas Vološkevičius).

Daugiau čia.

Romualdas Balinskas – tapytojas, knygų dailininkas, parodose dalyvauja nuo 1986 m. Nuo 1990 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 2019 m. jam įteiktas LDS “Auksinis ženkliukas” už inovatyvius plastinės kalbos ieškojimus bei talpių ir universalių temų plėtojimą. Menininko kūryba išsiskiria plastinės raiškos pokyčiais, nepametant savitumo, polinkio į monochromiją.

Daugiau čia.

Eglė Ganda nekankina savęs „apsirėminimo“ problematika, ją kažkaip sunku reziumuoti, todėl ji ne tiek daug minima kaip kūrėja, dažniau kaip veikėja. Mėginsiu išsiaiškinti tik vieną jos aprėpiamų plotų dalelytę.

Daugiau čia (p. 32-34).

1992-aisiais Lietuvos dailininkų sąjungos tekstilininkų sekcijos užmojis sukviesti viso pasaulio menininkus į lino miniatiūrų simpoziumą atrodė tikras avantiūrizmas. Kilo abejonių, ar turinčius iš ko rinktis vakariečius sudomins toks renginys ką tik valstybingumą atkūrusioje ir daug kam nežinomoje Lietuvoje? Tačiau bienalė – sutvirtėjusi ir suformavusi tam tikras tradicijas – išlaikė laiko išbandymus ir šiuo metu yra vienintelė tokio pobūdžio mažosios tekstilės paroda Baltijos šalių regione, turinti savo gerbėjų tiek Europoje, tiek tolimoje Azijoje. Tai vienas ilgiausiai besitęsiančių tarpautinių projektų nepriklausomoje Lietuvoje, prisidėjęs prie šalies vardo garsinimo ir naujų tiltų tarp skirtingų kultūrų tiesimo.

Daugiau čia.

LDS galerijoje „Arka“, atidaroma 11-oji tarptautinė tekstilės miniatiūrų bienalė „Matmuo“. Daugiau nei 100 dalyvių iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Rumunijos, Turkijos, Ukrainos, Taivano, Japonijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Serbijos, Švedijos, Austrijos, Islandijos, Norvegijos, Islandijos, Malaizijos, Škotijos, Prancūzijos, Slovakijos, Suomijos, Vokietijos ir kitų šalių apmąstys asmeninį santykį su nustatytais matais, standartais, normomis, gvildens kūrinio dydžio ir jo vertės santykį, gilinsis į tai, kaip keičia kūrinį mažesnis formatas, o galbūt pasiūlys individualią pasaulėjautą atitinkančius matmenis ir standartus.

Daugiau čia.

Paroda provokuoja paradoksu: šiuolaikybėje ne žvilgsnis priklauso nuo (at)vaizdo, o (at)vaizdas paklūsta žvilgsniui, t. y. žvilgsnis kuria atvaizdą ir jį valdo.

Daugiau čia.

Prigimtinis kolorito pojūtis, subtilūs spalviniai deriniai, jautri tapysena – puiku, ir miela akiai, ir net aktualu, bet patys motyvai, kūrinių gausa sukėlė abejonių.

Daugiau čia.

[…] profesorius R. Nemeikšis šypsosi ir kalba apie tai, kad kai kam gali atrodyti, jog tie paveikslai – siaubas, haliucinacijos… „Pirmas įspūdis – jie drastiški, atstumiantys. Bet tai tik pirmas įspūdis. Įsigilinus – daugybė temų, kuriose pinasi ir humoras, ir drama, ir lyrika. Jis – daugiaplanis…

Daugiau čia.

Paroda pateikta nestandartiškai. Menininko darbai suskirstyti į šešis segmentus, kurie susijungia į visumą ir suformuoja tai, ką galite dabar išvysti nuvykę į parodą. Kiekviena dalis taip pat turi atskirą pavadinimą, tematiką. Paklausęs parodos autoriaus apie tai, kaip reikia kurti, kad darbai susidėliotų į tokią vientisą ir estetiškai nuostabią parodą, sulaukiau netikėto atsakymo: „Tai nėra tikslas“. Kurdamas Raimondas nestato savęs į rėmus, nes galiausiai kūriniai neįtikėtinu būdu atranda tarpusavio sąryšį ir susijungia į didesnį vienetą.

Daugiau čia.

„Neramus“ – pagrindinis žodis, nusakantis Raimondo Gailiūno naujausios tapybos visumą. Tapybos, kalbančios apie šiuolaikinio žmogaus nerimą, neužtikrintumą, vidines chimeras, parodančios tai, apie ką bijomasi ar vengiama kalbėti, nes visiems norisi gyventi tik gražiai. Tiesa, Raimondo Gailiūno darbai puikiai tinka prie gražaus gyvenimo – jis meistriškai įvaldęs spalvas, darbai įdomūs, juose yra šuniukų, žvėrių, kačių, yra net popiežius ir Buda.

Daugiau čia.

Raimondo Gailiūno paveikslai perteikia tą nerimą, pasimetimą, laviravimą beprotybės prieangyje, išėjimą „už ribos“. Jie turi savyje jėgos, kuri Gailiūno tapyboje pasireiškia grotesku ir sarkazmu savo paties atžvilgiu. Autentiškas menininko atsivėrimas, gestinė tapyba, dideli drobių formatai – tai, ko pasiilgęs lietuvių tapybos tradicijas vertinantis žiūrovas.

Daugiau čia.

Lietuvos dailininkų sąjungos „Arkos“ galerijoje seniai nematėme tokio išsamaus vieno autoriaus kūrybinio pristatymo. Žinomos menininkės Eglės Gandos Bogdanienės paroda „7 kambariai“ (kuratorė – Evelina Januškaitė-Krupavičė) užima visas šios galerijos sales. Kiekviena jų skirta vis kitai temai, gvildenančiai menininkei aktualias egzistencijos problemas.

Daugiau čia.

Parodoje „7 kambariai” menininkė pristato įvairių laikotarpių kūrybos apžvalgą, kurdama netikėtas gyvenimo ir fantazijų sintezes, suteikdama darbams ir jų sąveikoms naujų prasmių. 7 atskiros galerijos „Arka“ erdvės funkcionuoja kaip skirtingų Eglės Gaandos Bogdanienės tyrimų refleksijos ar (re)konstrukcijos, kuriose – tekstilės objektai, įvietintos instaliacijos, video darbai, performansų skaitmeninė dokumentacija ir kt.

Daugiau čia.

„Gyvoji atmintis dyla, o metaforiškai pagauta ir užfiksuota mintis tekstiniame ar vaizdiniame kūrinyje suteikia galimybę vėl ir vėl bent trumpam pro asmenines autoriaus duris užsukti į tą konkretų laiką. Parodoje tikrai pastebėsite, jog autoriai gana skirtingai interpretuoja Baltijos kelio temą, sukurdami žaismingą kaleidoskopo efektą. Įdomu ir tai, jog kiekvienas parodos dalyvis ne tik grynosios akvarelės technika nuliejo po kūrinį ar du, bet ir užrašė savo mintis, – kurios tikrai papildė kūrinius.“

Daugiau čia.

Gryninant projekto LINK vientisumą, centrine figūra pasirinktas žymus Lietuvos akvarelistas, grupės AQUA 12 įkūrėjas Eduardas Urbanavičius (1931-2008). Laisvės apraiškos link Nepriklausomybės, menininko kūryboje įprasmina tautines ir pilietines vertybes. Siekiant auditoriją plačiau supažindinti su grupės AQUA 12 puoselėjama grynosios akvarelės tradicija, parodoje pristatoma trijų Baltijos šalių akvarelistų darbų kolekcija. Parodoje dalyvauja apie 40 dailininkų.

Kuratorė – akvarelistė, grupės AQUA 12 narė Saulė Urbanavičiūtė.

Daugiau čia.

Parodoje eksponuojami darbai apibendrina ilgametę autoriaus reflektuojamą Lietuvos kraštovaizdžio temą, kūriniuose pristatomą nuo platesnės panoramos peizažų iki siaurose didmiesčių gatvelėse aptinkamų kamerinių naratyvų. Dominuojantys regimos aplinkos motyvai, kuriuose ypatingas dėmesys skiriamas medžiams, artimi daugeliui viduriniosios ir vyresnės kartos lietuvių tapytojų, tačiau Kašauskas išsiskiria savitu tapymo stiliumi..

Daugiau čia.

Projekte LINK, idėjine prasme glaudžiai susijusiame su pamatinėmis vertybėmis, aktualizuojamas šiuolaikybės paribyje atsidūręs akvarelės menas. Taip pat pasižyminti lengvumu, spalvų persidengimu ir skaidrumu, slepiančiu sudėtingą ir meistrystės reikalaujančią techniką, akvarelė tampa subtilia raiškos forma kalbėti apie drąsių žmonių didžius poelgius, kurie be agresijos geba pasiekti reikšmingų rezultatų kaip nutiko ir įgyvendinant Baltijos kelią.

Daugiau čia.

Parodoje pristatomi įvairių laikotarpių menininko grafikos darbai, kurie atskleidžia autentišką braižą, išgrynintą naudojant skirtingų klišių kombinacijas viename kūrinyje. Tapybą versdamas grafika, o grafiką – tapyba, Lisaitis kuria improvizuodamas, keldamas sau naujus iššūkius, peržengiančius tradicines technologines ribas.

Daugiau čia.

Parodoje eksponuojamuose darbuose autorius sutelkia dėmesį į savo ar (įsi)vaizduojamų personažų, daugiausia moterų, slaptus vidinius jausmus, kurie neverbalizuojami, tačiau žiūrovui atpažįstami menininko fiksuojama kūno kalbos raiška. Tai reflektuoja būseną, kai atsidūrę konkrečioje situacijoje save kontroliuojame, idant paslėptume nuo aplinkinių savo vidinį pasaulį.

Daugiau čia.

„Jaunosios kartos menininkas Mantas Daujotas neretai linksniuojamas kaip savamokslis būgnininkas ir profesionalus dailininkas. Menininko paveikslai neprimena ekspresyvios, ypač būdingos vyresnei lietuvių dailininkų kartai, tapybos, kur būgnų lazdeles būtų pakeitę teptukai. Kone priešiška muzikaliajai, tapytojiška autoriaus pusė asmeninį santykį su pasauliu, rūpimais klausimais, reiškia ramumu, sąstingiu ar štiliu.“

Daugiau čia.

Rodiono Petrovo parodos sostinės „Arkos“ galerijoje pavadinimą – „Triukšmas“ – pasufleravo neįprasta technika kuriamas ciklas. Jį tapydamas menininkas naudojo… savo barzdos plaukus.

Daugiau čia.

„Kelionių trokštantys nomadai – tai 20 menininkų, kurie aktualizuoja kelionę kaip procesą ir tikslą. Tirdami vidaus ir išorės santykį, jie siekia fiksuoti į tarpusavio susitikimą vedančius žingsnius. Tiesioginės, dvasinės, vaizduotiškos, patyrimų ir vidinio pasaulio kelionės – šią idėjinę įvairovę atliepia skirtingos meno formos parodoje – tapyba, skulptūra, fotografija, iliustracijos, instaliacijos. Kūriniai – tarsi dialogas, kviečiantis patirti keliavimo būseną”.

Daugiau čia.

<…> Fragmentas [lot. fragmentum – nuolauža, skeveldra] – nedidelė visumos dalis, nuotrupa. Žodį „fragmentas“ šios parodos kontekste galima traktuoti daugiaprasmiškai. Parodoje pristatau keletą savo 2012 – 2019 m. kūrybos fragmentų iš tapybos, piešinių, akvarelių, koliažų bei radinių kolekcijų.

Daugiau čia.

Parodoje pristatomi naujausi autoriaus video darbai ir instaliacija, fragmentiškai replikuojanti menininko gyvenamą erdvę Markučiuose, kurioje žiūrovai taps svečiais „kito“ kambaryje.

Daugiau čia.

Viskas prasideda ir baigiasi menininko kambaryje Markučiuose, kurio užuominos dabar perkeltos į galinę „Arkos“ galerijos salę: lyginimo lenta, vazos, darbo stalas ir langas, už kurio lyg tarp kitko sprogsta Putino bombos. Menininko buitis – tai stebėjimo punktas, kuriame tūnant tikrovės kontūrai niekada nenusistovi, nes imperatyvas „turiu kurti meną“ niekada nemiega.

Daugiau čia.

„Memorabilia. Įrašyti į atmintį“ tai – 4-oji šiuolaikinės dailės kvadrienalė, organizuojama Lietuvos dailininkų sąjungos. Galerijoje „Arka“ pristatoma projekto potemė „Ne_fiksuojanti laikmena“.

Daugiau (nuo 4:25) čia.

Šiųmetė projekto tema – „Memorabilia. Įrašyti į atmintį“ – kilo iš pernai LDS išleisto albumo „Memorabilia“, kuriame vystoma kvadrienalėje pristatoma atminties tema, konceptualizuota trijų menotyrininkių: Ritos Mikučionytės, Nijolės Nevčesauskienės ir Evelinos Januškaitės-Krupavičės. Tiek albumas, tiek parodos remiasi asmeninės ir kolektyvinės atminties koncepcija.

Daugiau čia.

The purpose of the quadrennial is to present the contemporary works of Lithuanian artists of the last four years, to increase awareness and accessibility, to mobilize and encourage professional artists and art historians for the development of Lithuanian culture, analysis of development tendencies, and cultivation of public conception of professional art.

More here.

Galerijoje „Arka“, atidaryta dviejų autorių – Arvydo Každailio ir Agnės Indrės Každailytės (1963–2015) – retrospektyvinė 3 dalių grafikos ir knygos meno paroda. Bendras vienos šeimos narių ir kartu skirtingas žvilgsnis į kūrybą užėmė visas galerijos erdves.

Daugiau čia.

„Šį seniai, 2012-ųjų gruodį, darytą interviu nusprendžiau paskelbti, kai kovo mėnesį Vilniuje, „Arkos“ galerijoje buvo surengta Arvydo Každailio ir jo dukters Agnės Indrės Každailytės (1963–2015) grafikos ir knygos meno paroda. Tai gera proga prisiminti talentingą knygų iliustratorę, kurios žiaurus nužudymas apiplėšimo tikslais 2015-ųjų liepą sukrėtė ne tik menininkų bendruomenę.“

Daugiau čia.

Kviečiame iš arčiau susipažinti su Arvydo Každailio kūryba. Jo naujausioje parodoje buvo galima išvysti dvi skirtingas temas „Lietuvos heraldika iš dailininko studijos“ ir „Pro vagono langą“. Pirmoje, tarsi, simboliais ir ženklų kalba užrašyta istorinė apybraiža, o antroje dalyje oficialų toną keičia intymus pasakojimas pirmuoju asmeniu, tęsiantis istoriją autoriaus prisiminimais nuo II Pasaulinio Karo iki pat šių dienų.

Daugiau čia.

Stoties rajono kasdienybė ir jos transcendentiškumas, sugretinantis tai, ką matome tiesiogiai, su tuo, kaip mus tai veikia. Asociatyvumas sulig kiekvienu žvilgsniu ar veikėju. Temos sklando ore, o jas akylai seka ir aktyviai gaudo jaunosios kartos tapytojas Andrius Makarevičius.

Daugiau čia.