Sklaida

Projektas, kurio įgyvendinimą rėmė Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos dailininkų sąjunga bei Skulptūros ir vitražo centras, prisideda prie to, jog urbanistinė, pramoninė ir vizualiai skurdi oro uosto teritorija pamažu įgautų šiuolaikišką įvaizdį ir ilgainiui taptų vystoma ir nuolat plečiama kultūrine vieša erdve.

Daugiau čia.

Galerijoje „Arka“ Vilniuje pirmą kartą atidaryta Arūno Bielskio personalinė paroda „Solo“. Su menininku kalbasi kolegė Laima Ragėnienė.

Interviu įrašas prasideda 1:01:10

Perklausyti galite  čia.

Autorių domina žmogaus ir gamtos santykis, gamtinės struktūros poveikis istorijos tėkmei. Pasitelkdamas stebėjimą ir pažinimą, R. Marčius analizuoja, kaip steigiasi asmeninis aplinkos potyris. Kurdamas svarsto, kaip aplinka veikia ir sužadina vidinius pojūčius, ir kaip šiais patyrimais ir įspūdžiais galime dalytis, išreikšti, perteikiti vieni kitiems. Kūryboje aktualizuojamas kraštovaizdžio specifiškumas, praeities ir dabarties motyvų kontekstualumas. Formuojama sąveika tarp menininko asmeninės patirties, kolektyvinės atminties ir žiūrovo percepcijos.

Daugiau čia.

Parodos „Mėlynoji vakarienė“ pavadinimas – tarsi nurodo į bendrabūvį, dalijimusi grįstą valgymo aktą. Maistas yra viena seniausių mainų formų, jungiančiu žmones per tarpusavio sąveiką ir komunikaciją. Nuo pat senų laikų valgio dalijimosi ritualai atlieka skirtingus vaidmenis įvairiose kultūrose. Mėlynoji vakarienė subtiliai referuoja kanoninės paskutiniosios vakarienės, kurioje susitinka istorinė atmintis ir dabarties žvilgsnis, simboliką. Tokiu būdu parodos kontekste kuriamas santykis tarp menininko ir į procesą įtraukiamo žiūrovo.

Daugiau čia.

Kūryboje menininkė retoriškai klausia, kodėl „visi paprasčiausiai myli drugelius, bet efektyviai mindo tarakonus“? Šiuo būdu autorė referuoja į stereotipizuotus įsitikinimus, neva estetiškai patrauklūs, teigiami ir mieli objektai natūraliai priimami kaip mylėtini, o neatitinkantys įsivaizduojamo kanono – atstumiami ir niekinami.

Daugiau čia.

Parodoje pristatomai ekspozicijai būdingas bendras Monikos Gedrimaitės kūrybos idėjiškumas. Autorė nuosekliai tyrinėja dialektiką tarp indo kaip daiktiško ir konceptualaus darinio. Menininkę domina utilitarus jo pamatas ir naujos panaudojimo galimybės. Kūryboje universalizuodama indo prasmę, pastarąją darbuose redukuoja, kol lieka tik pėdsakas, užuomina, nenurodanti į konkretybę.

Daugiau čia.

Paukštelio darbams būdingas klasikinio modernizmo tapybą primenantis braižas: realistinis piešinys, kruopštus spalvų niuansavimas, tačiau abstrakčios linijos; aiški kompozicija, bet numanomi jos veikėjai. Puikus šios dichotomiškos autoriaus tapymo manieros pavyzdys – paveikslas „Berniukas su valtorna“ (2020).

Daugiau čia.

Vaizdines patirtis redukuodamas į tapybinėje kalboje besiformuojančią autentišką tikrovę, V. Paukštelis prisiima atvaizdų „medžiotojo“ ir kolekcionieriaus poziciją, (at)kurdamas ir „pasisavindamas“ vaizdinius, kurie sąmonės sraute nuolat išnyra prisiminimų pavidalu. Sąveikaujant atminties, sąmonės ir vaizduotės sandams, menininko regėti vaizdai tampa kito registro medija, funkcionuojančia kaip alaikiškas ir mimetiškas patyrimas.

Daugiau čia.

„Paroda pavadinta pagal Viktoro Paukštelio kūrinį „Zelandija“, kurį inspiravo A. Diurerio biografijoje perskaityta detalė, kad menininkas specialiai keliavo į Zelandiją, kad įamžintų ant kranto jūros išmestą negyvą banginį. Kaip teigia autorius, jam rodėsi tarsi jis jau yra tą darbą matęs. Tačiau paaiškėjo, jog tai buvo tik jo paties susikurtas įsivaizdavimas, kuris, anot menininko, tam tikra prasme įsakmiai reikalavo tapybinės raiškos. Tokiu būdu pats tapybos kūrinys tampa tarsi spontaniškai išnyrančio, neaiškios kilmės vaizdinio atspindžiu kūrėjo sąmonėje.“

Daugiau čia.

„Man studijuojant, P. Lincevičiaus tapyba rodyta, o kartais net brukta kaip natūros analizavimo pavyzdys. Ir tą natūrą jis iki šiol puikiai analizuoja: įsiklausymas į šviesą, virpantys potėpiai, spalvos pulsas, enciklopedinis tikslumas…“

Daugiau čia.

„Monikos ir Lino duetas – puikus pavyzdys, kaip du skirtingų katedrų protai, maniakiškai dirbdami, investuodami daug fizinių ir protinių išteklių, pateikia įtaigų kūrinį.“

Daugiau čia.

„Pradėjus mąstyti apie konkrečias parodas, labai norėjosi, kad atsirastų netikėtumo momentas, teigiamu įspūdžiu grįstos žiūrovų patirtys, kurias suteikti galėjo išskirtiniai kūrėjai, netradiciškai mąstantys ir galintys tiek konceptualiai, tiek kontekstualiai persvarstyti ganėtinai komplikuotas „Arkos“ erdves. Todėl užsimezgė komunikacija su įvairių kartų, įvairiomis medijomis ir raiškos būdais kuriančiais autoriais, kuriems stengėmės sudaryti palankias sąlygas išsiskleisti būtent mūsų erdvėse. Pamažu pritraukiame drąsiai mąstančių ir gebančių sudėtingą architektūrinį išplanavimą paversti tinkline terpe įvairioms jungtims ir sąveikoms rastis.“

Daugiau čia.

„Pažinimas visuomet yra atribotas laiko distancijos ir aptrupančių praeities pėdsakų. Kalbant apie praeities šleifą, mano įsitikinimu, bet kokia visuomenės patirtis gali būti juntama tol, kol egzistuoja ta visuomenė, ir gali išryškėti neatpažįstamai, nesuvoktai, po šimto, po tūkstančio metų. Tačiau aktualiai juntami aspektai pamažu nyksta. Šiuo klausimu vis mėgstu prisiminti Mozės istoriją, kai jis savo tautą vedžiojo po dykumą tol, kol ši pamiršo vergijoje įgytus įpročius.“

Daugiau čia.

„Netikėta erdvės transformacija kelia nuostabą pamąsčius apie visad lyg nurašomą galerijos „Arka“ šoninę erdvę. Kuratoriniai sprendimai iš esmės pasitarnauja lyg senokai lauktas šios erdvės išteisinimas, parodymas, jog ji turi potencialo prisikelti visai kitokiam gyvenimui. Žiūrovas neverčiamas pavargti nuo papildomų veiksnių, jis tausojamas“.

Daugiau čia.

The creative interest of the Slovak artist Mira Podmanicka (b. 1981) is defined by the forms of space perception, analysis and creation. The artist creates localized installations in galleries and project spaces located in historic buildings, thus blending creativity between sculpture and architecture.

Daugiau čia.

In her artistic practice, Mira Podmanicka takes a critical look at the economy of the cultural sector, which often lacks the resources to reconstruct or refurbish spaces in historical buildings. The works emphasize the fact that the layers of the wall remain with imperfections caused by uncontrolled environmental influences – humidity, mold, etc., for a long time.

Daugiau čia.

Slovakų menininkės Miros Podmanickos (g. 1981) kūrybinių interesų lauką apibrėžia erdvės suvokimo, analizės ir kūrimo formos. Menininkė istoriniuose pastatuose įsikūrusiose galerijose ir projektų erdvėse kuria įvietintas instaliacijas, taip įtarpindama kūrybą tarp skulptūros ir architektūros. Autorė domisi pastatų sienose paliktais anksčiau gyvenusių žmonių veiklos ir/ar meninės raiškos pėdsakais, kurie tampa neatsiejama erdvių kontekstualumo dalimi. Meninėje praktikoje Mira Podmanická kritiškai žvelgia į kultūros sektoriaus ekonomiką, dažnai stokojančią išteklių rekonstruoti arba atnaujinti erdves istoriniuose pastatuose.

Daugiau čia.

Ekspozicijoje pristatomi tapybos darbai, įkvėpti viduramžių, to laikmečio kultūros istorijos, senovinių legendų ir pasakojimų, literatūros, meno istorijos ir ikonografijos bei krikščioniškosios tradicijos. Šioje parodoje tapytojos Monikos Radžiūnaitės darbus lydi sąvokos ir hipersaitai, per ekraną vedantys žiūrovą į tekstus, teorijas ir prasmes. Šiuo būdu kiekvieną paveikslą galima pažinti interaktyviai, spaudžiant ant hipersaitų, nukeliauti į visiškai atsitiktines temas, nebūtinai susijusias tiesiogiai.

Daugiau čia.

Parodą aplankiusio Lietuvos nacionalinės premijos laureato grafiko, knygų iliustratoriaus ir heraldikos specialisto Arvydo Každailio nuomone, ši paroda yra ženklas, kad dailininkai bando atgauti įgūdžius ir poreikį piešti.

Daugiau čia.

Menininkų Pauliaus Juškos ir Arturo Aliuko kuruojama paroda „Figūra 2020. Piešinys / Kūrinys“, tai – mėginimas atnaujinti nuo 2006 m. galerijoje „Arka“ rengtas dvimetes apžvalgines piešinių parodas (paskutinė įvyko 2015 m.). Tačiau jei anksčiau dauguma parodų dalyvių būdavo iš Vilniaus, tai šioje parodoje pristatomi ir kituose miestuose (ar net šalyse) gyvenantys ir dirbantys menininkai. Parodoje dalyvauja apie 40 autorių.

Daugiau čia.

Iš pirmo žvilgsnio kukli, vaiski, žaismingai spindinti paroda įsižiūrėjus tokia nebeatrodo – tai iš entuziastų veido prakaito, tūkstančio laipsnių kaitros, iš nusivylimų ir užsispyrimo pamažu išaugusių kūrinių poilsio vieta. „Jeigu jie viską žinotų – turbūt nė nepradėtų“, – parodos anotacijoje apie savo mokinių pastangas sako Truskaitė.

Daugiau čia.

Naujausioje tęstinio projekto „Miesto spalvinis kodas“ parodoje menininkas Eimutis Markūnas tęsia urbanistinės aplinkos tyrinėjimus. Anot autoriaus, „miestas gali būti agresyvus ir melancholiškas, spalvingas ir purvinas. Sunku jį apibūdinti žodžiais. Geriau daugialypį miesto veidą atskleisti savo kūriniais”. Tiriamo subjekto įvairiapusiškumą atskleidžia parodos potemė, kuri taip pat nurodo į ankstesnius projektui kurtus ciklus.

Daugiau čia.

Naujausioje tęstinio projekto „Miesto spalvinis kodas“ parodoje menininkas Eimutis Markūnas tęsia urbanistinės aplinkos tyrinėjimus. Anot autoriaus, „miestas gali būti agresyvus ir melancholiškas, spalvingas ir purvinas. Sunku jį apibūdinti žodžiais. Geriau daugialypį miesto veidą atskleisti savo kūriniais”. Tiriamo subjekto įvairiapusiškumą atskleidžia parodos potemė, kuri taip pat nurodo į ankstesnius projektui kurtus ciklus.

Daugiau čia.

Ženklų ir simbolių kalba, įprasminanti tautiškumo, tapatybės sąvokas, tapo pagrindine Kliaugos kūrybos ašimi. Gilindamasis į jų prasmes, dailininkas ieško atsakymo į tautos egzistencijos ir išlikimo klausimus. Kaip vieną iš iškalbingiausių valstybingumo liudytojų jis panaudojo senovinių lietuviškų monetų atvaizdus.

Daugiau čia.

Ši paroda simboliškai lyg pirmaprades stichijas apjungia keturis skirtingus menininkus, kurie dar prieš metus tebuvo Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos dvyliktokai, o šiandien – Vilniaus dailės akademijos pirmakursiai.

Daugiau čia.

Šį rudenį LDS galerijoje „Arka“ veikė grupinė paroda „Faximilinis dievas“. Jos autoriai „skirtingais vizualiniais ir naratyviniais pjūviais tyrė, kokį poveikį daro dabarties vaizdų perteklius“.

Daugiau: p. 48-19

Dvi Pusės – tai mano trečioji personalinė kūrybos paroda. Kūrinyje pateikiu “hyperrealų” savo autoportreto atvaizdavimą. Patalpoje esantys objektai apibūdina mano asmenybės personaliją per simbolinius ir kiek mistifikuotus artefaktus.

Daugiau čia.

Referuodamas į Pedro Almodóvaro filmą „Talk to her“, Gintaras Zubrys kviečia žiūrovą pasikalbėti su iš pirmo žvilgsnio nebyliais daiktais. Kaip slaugytojas pamilsta į komą panirusią moterį, taip ir žiūrovui nejudrūs daiktai, tiksliau, tik jų atvaizdai, gali sužadinti jausmus ir mintis.

Daugiau čia.

Tai trečius metus organizuojamas meno įvykis, kviečiantis skirtingų sričių kūrėjus dirbti poromis prie bendro kūrinio, dalinantis skirtinga kūrybine bei technologine patirtimis, idėjomis, paliekant laisvą erdvę temos interpretavimui“ (kuratorius Albinas Vološkevičius).

Daugiau čia.

Romualdas Balinskas – tapytojas, knygų dailininkas, parodose dalyvauja nuo 1986 m. Nuo 1990 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 2019 m. jam įteiktas LDS “Auksinis ženkliukas” už inovatyvius plastinės kalbos ieškojimus bei talpių ir universalių temų plėtojimą. Menininko kūryba išsiskiria plastinės raiškos pokyčiais, nepametant savitumo, polinkio į monochromiją.

Daugiau čia.

Eglė Ganda nekankina savęs „apsirėminimo“ problematika, ją kažkaip sunku reziumuoti, todėl ji ne tiek daug minima kaip kūrėja, dažniau kaip veikėja. Mėginsiu išsiaiškinti tik vieną jos aprėpiamų plotų dalelytę.

Daugiau čia (p. 32-34).

1992-aisiais Lietuvos dailininkų sąjungos tekstilininkų sekcijos užmojis sukviesti viso pasaulio menininkus į lino miniatiūrų simpoziumą atrodė tikras avantiūrizmas. Kilo abejonių, ar turinčius iš ko rinktis vakariečius sudomins toks renginys ką tik valstybingumą atkūrusioje ir daug kam nežinomoje Lietuvoje? Tačiau bienalė – sutvirtėjusi ir suformavusi tam tikras tradicijas – išlaikė laiko išbandymus ir šiuo metu yra vienintelė tokio pobūdžio mažosios tekstilės paroda Baltijos šalių regione, turinti savo gerbėjų tiek Europoje, tiek tolimoje Azijoje. Tai vienas ilgiausiai besitęsiančių tarpautinių projektų nepriklausomoje Lietuvoje, prisidėjęs prie šalies vardo garsinimo ir naujų tiltų tarp skirtingų kultūrų tiesimo.

Daugiau čia.

LDS galerijoje „Arka“, atidaroma 11-oji tarptautinė tekstilės miniatiūrų bienalė „Matmuo“. Daugiau nei 100 dalyvių iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Rumunijos, Turkijos, Ukrainos, Taivano, Japonijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Serbijos, Švedijos, Austrijos, Islandijos, Norvegijos, Islandijos, Malaizijos, Škotijos, Prancūzijos, Slovakijos, Suomijos, Vokietijos ir kitų šalių apmąstys asmeninį santykį su nustatytais matais, standartais, normomis, gvildens kūrinio dydžio ir jo vertės santykį, gilinsis į tai, kaip keičia kūrinį mažesnis formatas, o galbūt pasiūlys individualią pasaulėjautą atitinkančius matmenis ir standartus.

Daugiau čia.

Paroda provokuoja paradoksu: šiuolaikybėje ne žvilgsnis priklauso nuo (at)vaizdo, o (at)vaizdas paklūsta žvilgsniui, t. y. žvilgsnis kuria atvaizdą ir jį valdo.

Daugiau čia.

Prigimtinis kolorito pojūtis, subtilūs spalviniai deriniai, jautri tapysena – puiku, ir miela akiai, ir net aktualu, bet patys motyvai, kūrinių gausa sukėlė abejonių.

Daugiau čia.

[…] profesorius R. Nemeikšis šypsosi ir kalba apie tai, kad kai kam gali atrodyti, jog tie paveikslai – siaubas, haliucinacijos… „Pirmas įspūdis – jie drastiški, atstumiantys. Bet tai tik pirmas įspūdis. Įsigilinus – daugybė temų, kuriose pinasi ir humoras, ir drama, ir lyrika. Jis – daugiaplanis…

Daugiau čia.

Paroda pateikta nestandartiškai. Menininko darbai suskirstyti į šešis segmentus, kurie susijungia į visumą ir suformuoja tai, ką galite dabar išvysti nuvykę į parodą. Kiekviena dalis taip pat turi atskirą pavadinimą, tematiką. Paklausęs parodos autoriaus apie tai, kaip reikia kurti, kad darbai susidėliotų į tokią vientisą ir estetiškai nuostabią parodą, sulaukiau netikėto atsakymo: „Tai nėra tikslas“. Kurdamas Raimondas nestato savęs į rėmus, nes galiausiai kūriniai neįtikėtinu būdu atranda tarpusavio sąryšį ir susijungia į didesnį vienetą.

Daugiau čia.

„Neramus“ – pagrindinis žodis, nusakantis Raimondo Gailiūno naujausios tapybos visumą. Tapybos, kalbančios apie šiuolaikinio žmogaus nerimą, neužtikrintumą, vidines chimeras, parodančios tai, apie ką bijomasi ar vengiama kalbėti, nes visiems norisi gyventi tik gražiai. Tiesa, Raimondo Gailiūno darbai puikiai tinka prie gražaus gyvenimo – jis meistriškai įvaldęs spalvas, darbai įdomūs, juose yra šuniukų, žvėrių, kačių, yra net popiežius ir Buda.

Daugiau čia.

Raimondo Gailiūno paveikslai perteikia tą nerimą, pasimetimą, laviravimą beprotybės prieangyje, išėjimą „už ribos“. Jie turi savyje jėgos, kuri Gailiūno tapyboje pasireiškia grotesku ir sarkazmu savo paties atžvilgiu. Autentiškas menininko atsivėrimas, gestinė tapyba, dideli drobių formatai – tai, ko pasiilgęs lietuvių tapybos tradicijas vertinantis žiūrovas.

Daugiau čia.

Lietuvos dailininkų sąjungos „Arkos“ galerijoje seniai nematėme tokio išsamaus vieno autoriaus kūrybinio pristatymo. Žinomos menininkės Eglės Gandos Bogdanienės paroda „7 kambariai“ (kuratorė – Evelina Januškaitė-Krupavičė) užima visas šios galerijos sales. Kiekviena jų skirta vis kitai temai, gvildenančiai menininkei aktualias egzistencijos problemas.

Daugiau čia.

Parodoje „7 kambariai” menininkė pristato įvairių laikotarpių kūrybos apžvalgą, kurdama netikėtas gyvenimo ir fantazijų sintezes, suteikdama darbams ir jų sąveikoms naujų prasmių. 7 atskiros galerijos „Arka“ erdvės funkcionuoja kaip skirtingų Eglės Gaandos Bogdanienės tyrimų refleksijos ar (re)konstrukcijos, kuriose – tekstilės objektai, įvietintos instaliacijos, video darbai, performansų skaitmeninė dokumentacija ir kt.

Daugiau čia.

„Gyvoji atmintis dyla, o metaforiškai pagauta ir užfiksuota mintis tekstiniame ar vaizdiniame kūrinyje suteikia galimybę vėl ir vėl bent trumpam pro asmenines autoriaus duris užsukti į tą konkretų laiką. Parodoje tikrai pastebėsite, jog autoriai gana skirtingai interpretuoja Baltijos kelio temą, sukurdami žaismingą kaleidoskopo efektą. Įdomu ir tai, jog kiekvienas parodos dalyvis ne tik grynosios akvarelės technika nuliejo po kūrinį ar du, bet ir užrašė savo mintis, – kurios tikrai papildė kūrinius.“

Daugiau čia.

Gryninant projekto LINK vientisumą, centrine figūra pasirinktas žymus Lietuvos akvarelistas, grupės AQUA 12 įkūrėjas Eduardas Urbanavičius (1931-2008). Laisvės apraiškos link Nepriklausomybės, menininko kūryboje įprasmina tautines ir pilietines vertybes. Siekiant auditoriją plačiau supažindinti su grupės AQUA 12 puoselėjama grynosios akvarelės tradicija, parodoje pristatoma trijų Baltijos šalių akvarelistų darbų kolekcija. Parodoje dalyvauja apie 40 dailininkų.

Kuratorė – akvarelistė, grupės AQUA 12 narė Saulė Urbanavičiūtė.

Daugiau čia.

Parodoje eksponuojami darbai apibendrina ilgametę autoriaus reflektuojamą Lietuvos kraštovaizdžio temą, kūriniuose pristatomą nuo platesnės panoramos peizažų iki siaurose didmiesčių gatvelėse aptinkamų kamerinių naratyvų. Dominuojantys regimos aplinkos motyvai, kuriuose ypatingas dėmesys skiriamas medžiams, artimi daugeliui viduriniosios ir vyresnės kartos lietuvių tapytojų, tačiau Kašauskas išsiskiria savitu tapymo stiliumi..

Daugiau čia.

Projekte LINK, idėjine prasme glaudžiai susijusiame su pamatinėmis vertybėmis, aktualizuojamas šiuolaikybės paribyje atsidūręs akvarelės menas. Taip pat pasižyminti lengvumu, spalvų persidengimu ir skaidrumu, slepiančiu sudėtingą ir meistrystės reikalaujančią techniką, akvarelė tampa subtilia raiškos forma kalbėti apie drąsių žmonių didžius poelgius, kurie be agresijos geba pasiekti reikšmingų rezultatų kaip nutiko ir įgyvendinant Baltijos kelią.

Daugiau čia.

Parodoje pristatomi įvairių laikotarpių menininko grafikos darbai, kurie atskleidžia autentišką braižą, išgrynintą naudojant skirtingų klišių kombinacijas viename kūrinyje. Tapybą versdamas grafika, o grafiką – tapyba, Lisaitis kuria improvizuodamas, keldamas sau naujus iššūkius, peržengiančius tradicines technologines ribas.

Daugiau čia.

Parodoje eksponuojamuose darbuose autorius sutelkia dėmesį į savo ar (įsi)vaizduojamų personažų, daugiausia moterų, slaptus vidinius jausmus, kurie neverbalizuojami, tačiau žiūrovui atpažįstami menininko fiksuojama kūno kalbos raiška. Tai reflektuoja būseną, kai atsidūrę konkrečioje situacijoje save kontroliuojame, idant paslėptume nuo aplinkinių savo vidinį pasaulį.

Daugiau čia.

„Jaunosios kartos menininkas Mantas Daujotas neretai linksniuojamas kaip savamokslis būgnininkas ir profesionalus dailininkas. Menininko paveikslai neprimena ekspresyvios, ypač būdingos vyresnei lietuvių dailininkų kartai, tapybos, kur būgnų lazdeles būtų pakeitę teptukai. Kone priešiška muzikaliajai, tapytojiška autoriaus pusė asmeninį santykį su pasauliu, rūpimais klausimais, reiškia ramumu, sąstingiu ar štiliu.“

Daugiau čia.

Rodiono Petrovo parodos sostinės „Arkos“ galerijoje pavadinimą – „Triukšmas“ – pasufleravo neįprasta technika kuriamas ciklas. Jį tapydamas menininkas naudojo… savo barzdos plaukus.

Daugiau čia.

„Kelionių trokštantys nomadai – tai 20 menininkų, kurie aktualizuoja kelionę kaip procesą ir tikslą. Tirdami vidaus ir išorės santykį, jie siekia fiksuoti į tarpusavio susitikimą vedančius žingsnius. Tiesioginės, dvasinės, vaizduotiškos, patyrimų ir vidinio pasaulio kelionės – šią idėjinę įvairovę atliepia skirtingos meno formos parodoje – tapyba, skulptūra, fotografija, iliustracijos, instaliacijos. Kūriniai – tarsi dialogas, kviečiantis patirti keliavimo būseną”.

Daugiau čia.

<…> Fragmentas [lot. fragmentum – nuolauža, skeveldra] – nedidelė visumos dalis, nuotrupa. Žodį „fragmentas“ šios parodos kontekste galima traktuoti daugiaprasmiškai. Parodoje pristatau keletą savo 2012 – 2019 m. kūrybos fragmentų iš tapybos, piešinių, akvarelių, koliažų bei radinių kolekcijų.

Daugiau čia.

Parodoje pristatomi naujausi autoriaus video darbai ir instaliacija, fragmentiškai replikuojanti menininko gyvenamą erdvę Markučiuose, kurioje žiūrovai taps svečiais „kito“ kambaryje.

Daugiau čia.

Viskas prasideda ir baigiasi menininko kambaryje Markučiuose, kurio užuominos dabar perkeltos į galinę „Arkos“ galerijos salę: lyginimo lenta, vazos, darbo stalas ir langas, už kurio lyg tarp kitko sprogsta Putino bombos. Menininko buitis – tai stebėjimo punktas, kuriame tūnant tikrovės kontūrai niekada nenusistovi, nes imperatyvas „turiu kurti meną“ niekada nemiega.

Daugiau čia.

„Memorabilia. Įrašyti į atmintį“ tai – 4-oji šiuolaikinės dailės kvadrienalė, organizuojama Lietuvos dailininkų sąjungos. Galerijoje „Arka“ pristatoma projekto potemė „Ne_fiksuojanti laikmena“.

Daugiau (nuo 4:25) čia.

Šiųmetė projekto tema – „Memorabilia. Įrašyti į atmintį“ – kilo iš pernai LDS išleisto albumo „Memorabilia“, kuriame vystoma kvadrienalėje pristatoma atminties tema, konceptualizuota trijų menotyrininkių: Ritos Mikučionytės, Nijolės Nevčesauskienės ir Evelinos Januškaitės-Krupavičės. Tiek albumas, tiek parodos remiasi asmeninės ir kolektyvinės atminties koncepcija.

Daugiau čia.

The purpose of the quadrennial is to present the contemporary works of Lithuanian artists of the last four years, to increase awareness and accessibility, to mobilize and encourage professional artists and art historians for the development of Lithuanian culture, analysis of development tendencies, and cultivation of public conception of professional art.

More here.

Galerijoje „Arka“, atidaryta dviejų autorių – Arvydo Každailio ir Agnės Indrės Každailytės (1963–2015) – retrospektyvinė 3 dalių grafikos ir knygos meno paroda. Bendras vienos šeimos narių ir kartu skirtingas žvilgsnis į kūrybą užėmė visas galerijos erdves.

Daugiau čia.

„Šį seniai, 2012-ųjų gruodį, darytą interviu nusprendžiau paskelbti, kai kovo mėnesį Vilniuje, „Arkos“ galerijoje buvo surengta Arvydo Každailio ir jo dukters Agnės Indrės Každailytės (1963–2015) grafikos ir knygos meno paroda. Tai gera proga prisiminti talentingą knygų iliustratorę, kurios žiaurus nužudymas apiplėšimo tikslais 2015-ųjų liepą sukrėtė ne tik menininkų bendruomenę.“

Daugiau čia.

Kviečiame iš arčiau susipažinti su Arvydo Každailio kūryba. Jo naujausioje parodoje buvo galima išvysti dvi skirtingas temas „Lietuvos heraldika iš dailininko studijos“ ir „Pro vagono langą“. Pirmoje, tarsi, simboliais ir ženklų kalba užrašyta istorinė apybraiža, o antroje dalyje oficialų toną keičia intymus pasakojimas pirmuoju asmeniu, tęsiantis istoriją autoriaus prisiminimais nuo II Pasaulinio Karo iki pat šių dienų.

Daugiau čia.

Stoties rajono kasdienybė ir jos transcendentiškumas, sugretinantis tai, ką matome tiesiogiai, su tuo, kaip mus tai veikia. Asociatyvumas sulig kiekvienu žvilgsniu ar veikėju. Temos sklando ore, o jas akylai seka ir aktyviai gaudo jaunosios kartos tapytojas Andrius Makarevičius.

Daugiau čia.