Žvelgiant retrospektyviai „Naujas / Fresh“ kolekciją pagrįstai galime vadinti jubiliejine – juk nuo 2010 m. surengtos 1-osios Vilniaus keramikos meno bienalės, kurią entuziastingai inicijavo ir kuravo, o vėliau tą veiklą iki pat šių metų tęsė keramikas Gvidas Raudonius, praėjo dešimtmetis. Tad kas gi šiandien aktualu lietuvių keramikams, kaip atsinaujina ankstesnėse bienalėse pristatytos meninės tendencijos?
Mano manymu, dėsninga, jog neišvengiamos pandemijos, savaiminės izoliacijos poveikyje sustiprėja mūsų dėmesys ištuštėjusiai artimiausiai aplinkai ir egzistencinėms savasties paieškoms. Tad neatsitiktinai vaizduojamų temų požiūriu šiųmetėje bienalėje dominuoja peizažo interpretacijų įvairovė (beje, improvizuoti peizažo tema keramikus kvietė ir 2014 m. surengta 3-oji Vilniaus keramikos meno bienalė). Šįkart tiek gamtos, tiek urbanistinių motyvų kūriniuose autoriai dažniausiai pasitelkia netikėtas asmeninių prisiminimų ar arčiausiai savęs pastebėtų reiškinių asociacijas, kuria savitą simbolių kalbą, kur ryški Rytų- Vakarų kultūrų įtaka ir regimi savotiškos meditacijos bruožai.
Kita vertus, šiandieninės vertybių krizės ir dvasinio pasimetimo akivaizdoje vėl grįžtama prie žmogaus figūros vaizdavimo ar antropomorfinių kompozicijų, kuriose veikia paslaptingos mitinės būtybės, neretai sukuriami įspūdingi, kartais keisti personažai. Matyti autorių siekis patiems režisuoti situaciją, net susitapatinti su tam tikro veiksmo atlikėju. Čia vyrauja pasąmonės vaizdiniai, neįprastos formų transformacijos ir modifikacijos.
Pažymėtina, kad „Naujas / Fresh“ kolekcijoje taip pat labai aktualūs cikliškos gyvenimo kaitos ir daugiareikšmės komunikacijos užsiminimai. Todėl ne vieno keramiko darbuose yra atliepiamos ir žmogaus susikurto pasaulio, ir technikos ar indo idėjos (tiesa, „Indovizija“ buvo 2018 m. organizuotos 5-osios Vilniaus keramikos meno bienalės tema). Manau, šiuo atveju itin reikšmingi (iš)likimo klausimai, netikėtos de ir re konstrukcija paremtos struktūrinės keramikos kompozicijos.
Kol kas dar nedaug keramikų kuria grynajame šiuolaikinio meno lauke, judant nuo estetinio formos žvilgsnio link konceptualaus veiksmo. Manyčiau, pamažu ši tendencija vis stiprėja, ypač pastebint, kad ją ima nuosekliai plėtoti dar pirmosiose bienalėse „studentų“ ekspozicijose pradėję dalyvauti jaunieji menininkai.
Kaip įprasta, keramikos technikų ir meninės stilistikos požiūriu šioje bienalėje dominuoja absoliuti įvairovė, taip pat ryški keramikų profesinė meistrystė. Labai svarbi autorinė lipdytų, žiestų, išlietų formų keramika, naudojamas skirtingose temperatūrose degtas įvairių rūšių molis, porcelianas, jungiamos kitos medžiagos, įterpiami ready-made, šviesos ar video elementai, pasitelkiamas net performatyvusis lipdymas. Keramikos kūrinių stilistika – daugiašakė, aprėpianti realias ir abstrakčias, siurrealias, ekspresyvias ir minimalistines menines tendencijas. Tai rodo keramikos meno universalumą, įgalinantį vaizduoti, atkurti, imituoti nesuskaičiuojamas formas ir paviršius.
Turėdama omeny susiformavusias keramikos bienalių tradicijas ir jų tąsą, šįkart keramikų darbuose išskirčiau autentiškus atvirus pasakojimus, kuriuose vis akivaizdžiau juntami metamodernybės svyravimai, esant vienu metu tarp lokalumo ir globalumo, tarp nuoširdumo ir ironijos, tarp visumos ir fragmentiškumo…
