DABARTIS ATEINA

Ugniabudė. Grybas, augantis žiemą bei mintantis negyvais organizmais. Ugniabudė primena žmogų, kuris gimė ne savo epochoje, gyvenantį laike, kuriame jo padermei pasaulis yra pasibaigęs ir jam viskas atrodo mirę, sustingę. Aplink save jis mato vien nykų žiemos gamtovaizdį. Ką reiškia kažko ilgėtis? Matyti save, savo mintis, savo judesius. Be tūrio, be apimties, be šešėlio.

Paradoksalu, dabartis jau yra. Tačiau kartais ji mane aplanko, o gal labiau – ištinka netikėtu prisiminimu ar pojūčiu. Nuostaba.

Neprisimenu savęs ten, kur būčiau norėjusi būti. Bet prisimenu varvantį sniegą ant keletos likusių malkų kieme. Arba du plyšius stoge, užlopytus pernykštėm kojinėm.

Dabartis stoja tyla, išsitęsia, kol lieku dvimatė, be savybių, pusiau egzistuojanti. Palendu po stalu, bandau negirdėti miško, kurį parsinešiau, žvėrių, kurie neatleido man, kad ėjau per jų erčias ir valgiau jų lapus.

Išgirsti anapus aš. Gal kartais pavyksta, kai, pavyzdžiui, ryte lipu laiptais į kitą miestą, kitokį, nei mačiau už lango, būna baisu, nes nešu kūną be centro, žiedadulkėm aplipusias akis, kurias išpusto į visus gatvių kampus. Tas miestas toks realus ir tikras, dažniausiai atsiliepia skausmu virš širdies, nes nieko nepažįstu, o tai, ką pažįstu, neprašytai braunasi vidun – ir aš vėl kvėpuoju to laiko dangum. Stoviu toje pačioje stotelėje, kurioje laukdavau paskutinio autobuso namo, kažkur tarp Kulautuvos ir Netonių dangaus, žinau, kiek kelio dar reikės pareiti, kol rasiu namus, stoviu, ir dabartis manęs neliečia. Nostalgija kaip priešgynybinė reakcija.

Mamos rankos tokios sunkios ir pavargusios neglostė, už tai kvepėjo sakais ir šviežiom pomidorų šakelėm.

Ilgą laiką kaupiau žinias, kurios tarnavo kaip kompensacinė atmintis, vis labiau skirdama mane nuo dabarties ir tikrovės apraiškų. Pasilieku virtualiuose vaizdų archyvuose, interjeruose, tarp žmonių besisukančių šventinėje muzikoje, tarp eglutės žaisliukų, mašinos veidrodėlyje – nors manausi sėdinti gale, tačiau savo atvaizdo jame nematau. Matau pasilikusius žmonių prisiminimus, o galbūt tik tų žmonių atvaizdus, plokščias, nykstančias jų akimirkų nuotrupas. Kai kurios pasilieka many it skiriamieji ženklai, būtini taškai minčių sraute, kai kurie lieka klausimu tapyboje, kai kurie pasirašo kaip atsakymas, jei kas klaustų, kaip išbūti dabar?
Bet tai aktualus klausimas. O aš nežinau.

1950-ieji. Kalėdos. Murzinos vaikystės dienos, aptekusios fantazijomis ir pasibjaurėjimu vabalais ant rožių krūmo, ir tėvai, nuolankiai nešantys dar vieną savo žiemą. Tie judantys paveikslėliai ekrane visad mane pasitikdavo, visad manęs laukdavo. Jie mane patikimai įsileisdavo, net nenumanydami, jog visas jų akimirkas nusirašysiu ir pasakysiu visiems, jog jos buvo mano. Nutapysiu save interjeruose, šviesoje, kurios nepažįstu, bet kuri tinka prie manęs, nes nuolat trūkčioja, gęsta ir blanksta. Užsidarysiu ilgesiu kambariuose, kurie man svetimi, tačiau, ironiška, vieninteliai manęs laukia.

Dabar, manau, ir aš turiu teisingą atsakymą – aš irgi turėjau namus, ir jokios žiemos manęs nėra aplankiusios.