Ši paroda apie laiką, virsmą, kismą, vaikščiojimą ratais ir … tylą. Šešiolika autorių – šįmet Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą baigiančių čiurlioniukų grafikai ir skulptoriai. Prisimenu juos dar devintokus, talentingus, ambicingus, smalsius jaunus žmones. Išskirtinė klasė. Mąstau apie bendrystę, kuri suteikia drąsos būti savimi. Visų pirma, džiugina Dailės skyriaus mokytojų, puikių menininkių Ugnės Žilytės ir Marijos Šnipaitės kūrybinės iniciatyvos. Kita vertus, labai svarbus bežodis vienas kito palaikymas, įkvepianti savitarpio energija. Manau, „12:16“ ekspozicijoje išryškėja ne tik meninių sumanymų įvairovė, dėmesys profesiniams dalykams, bet ir atsiveria didžiulis parodos dalyvių kūrybos potencialas.

Pamačius skaičių „12:16“ kombinaciją, apima atsitiktinumo jausmas. Laikas – netikslus. Juk „tvarkingai“ skaičiuotume po 15 minučių, ketvirčiais. Ketvirčiais judame ir mokykloje. Kaskart artėjant kitam ketvirčiui, laikrodis ima skubėti, o kas kartą prasidedant naujam – sulėtėja. Nors visi žino, kad taip būti negali.

16–os dalyvių paroda įvyksta jiems mušant 12-tą klasę. Tai turbūt vėl atsitiktinumas. Kaip ir tai, jog kažkada jie tapo klasiokais. Kaip ir tai, jog su aštuoniais iš jų susitinkame pagal tvarkaraštį. Ir vis tik atsitiktinumai, vėliau supančioti laiko, erdvės, bendrų pokalbių, virsta ryšiais, istorijomis.

Šioje parodoje prisistatančių aštuonių jaunų skulptorių kūryba tarpusavio atžvilgiu skirtinga. Vieni linkę kalbėti per formą, medžiagiškumą, objektų atpažįstamumą. Kiti kūriniais atsiduria už „įprastos“ skulptūros sampratos. Stebint tai, kaip mokiniai ieško atspirties taškų, gvildena, realizuoja idėjas, vis aplankydavo mintis, kad jų procesas labai savarankiškas ir atsakingas. Tad tikiu, jog šios parodos „atsitikimas“ taip pat ištįs laike, atnešdamas naujų kūrėjų vardus.

Paklausta, kokia Lietuvos grafikos ateitis, dar visai neseniai būčiau nežinojusi, ką atsakyti. Matyt, jauniausios kartos grafikams nelengva lygiuotis į mūsų ryškiausius grafikos meistrus.

Su šiais jaunuoliais dirbu trečius metus ir šiandien su pasididžiavimu žvelgdama į jų estampų parodą galiu tarti, kad auga talentingų grafikų karta.

Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla moko ir skaitmeninių technologijų, tačiau pirmiausia tęsia klasikinės grafikos mokymo tradicijas. Dailės skyriaus mokiniai susipažįsta su visomis grafikos sritimis, o nuo 8 klasės pradeda mokytis įvairių lakštinės grafikos rūšių. Dveji paskutinieji mokslo metai – tai laikas, kuomet jaunuoliai tikslingai, nuosekliai gilina žinias ir įgūdžius pasirinktose specialybėse. Parodoje ir eksponuojami šiais metais baigsiančių mokyklą mokinių 11-12 klasėse sukurti estampai.

Ekspozicijoje daugiausia giliosios spaudos darbų. Taip pat yra keletas litografijų, linoraižinių, ksilografijos. Nors kai kurie iš šių kūrinių – tai tik pirmieji sudėtingų technikų bandymai, tačiau profesionaliu atlikimu bei kūrybiškumu jie nenusileidžia studentų ar net patyrusių grafikų raižiniams.

Šiais metais baigsiančių mokyklą būsimųjų grafikų grupė gausi. Tikiu, kad daugelis iš jų tęs grafikos studijas. Ir viliuosi, kad tarp jų bus ir tų, kurie kurs estampą.

Paroda žinomoje Vilniaus galerijoje – tai pirmasis šių jaunuolių „išėjimas į miestą“. O kartu ir į pasaulį. Juk kai kuriems ši paroda taps pirmuoju žingsniu jų parodiniame kelyje.