Su menininku po jo skambučio, nieko neįsipareigojusi kol nemačiau paveikslų, spontaniškai susitariu susitikti jo namuose. Tokie nauji daugiabučiai Vilniuje dabar įspraudžiami jei ne miegamuosiuose kvartaluose, tai bent tarp vilų ir kotedžų, žaliose gatvelėse ar miesto pakraščiuose. Čia tarp sandėlių, dirbtuvių virtinių, šis namas – svetimkūnis. Pro būsto langą atsiveria vaizdai į geležinkelio bėgiais manevruojamus traukinių vagonus. Vienas iš trijų nedidelių jaukaus buto kambarių paverstas tapytojo dirbtuve, iš kurios didesnes drobes demonstravimui tenka pernešti į svetainę. Iš Pabradės atvykęs į Vilnių, Makarevičius studijavo ne Dailės Akademijoje, bet Pedagoginiame universitete, tad abu susitinkame pirmą kartą, bet bendrauti su juo lengva. Jis nuoširdus ir atviras, be jokių braviūros ar dirbtinių pozų apraiškų. Peržiūrėjusi jauno menininko parodų sąrašą, maloniai nustembu tuo, kaip aktyviai jis išnaudoja kiekvieną galimybę eksponuoti savo paveikslus. Po studijų baigimo, jis dalyvavo trisdešimt aštuoniuose grupiniuose pasirodymuose ir surengė jau net keturiasdešimt devynias personalines parodas, pripažintose ir improvizuotose ekspozicijų erdvėse visoje Lietuvoje. Iš poreikio keistis su bendraamžiais menininkais idėjomis ir veikti, kartu su Inga Mrazauskaite 2019 jis įkūrė grupę “SinThesis Gang”.

Tapyti tokiomis sąlygomis – ankštoka, bet viską atperka jauno menininko entuziazmas ir jo siužetų bei išraiškos būdų autentiškumas.

Sarkastiškai interpretuojami socialinės tikrovės motyvai, dėmesys buitiniam žanrui, jauną tapytoją susieja su tradicija. Pastarosios ištakos – XVII a. olandų Jan Steen, Adriaen Brouwer, Adrian van Ostade smuklių scenose kaip ir XX a. dvidešimtųjų metų Veimaro respublikos menininkų didmiesčio gatvių, kavinių, kabaretų vaizduose. Paraleles galima atsekti ir su XX a. aštuoniasdešimtųjų Gruppa tapytojų Lenkijoje neo-ekspresionistiniais paveikslais, kuriuose istorinės gijos groteskiškai persipina su aktualijomis.

Su lietuvių tapybos tradicijomis Makarevičius suartėja pirmiausiai per savo dėstytojus pedagoginiame universitete: profesorių Ričardą Bartkevičių ir Liną Liandzbergį. Kaip ir Bartkevičius, jaunas tapytojas toliau tęsia neo-ekspresionistinio realizmo tradicijas, taipogi pasirinkdamas sutirštintas spalvas ir deformuotą kontūrinę liniją, Makarevičius kuria paveiksluose trumpučius, šmaikščius ironijus spektaklius iš supančios realybės. Tik ten, kur mokytojas naudoja kasdieniškus buitinius daiktus, Makarevičius išeina į miestą ir sutelkia dėmesį į žmones. Liandzbergio poveikis ne tiek tiesiogiai atsiskleidžia, bet taip pat atsekamas per ryškius, net aštrius spalvinius derinius ir pomėgį koliažiniam motyvų komponavimui. Vis tik šiandien Makarevičiui jau pavyko surasti savitus savo siužetus ir išraiškos būdus.

Tapytojas Andrius Makarevičius (g. 1982) surado savąją temą – Vilniaus stoties bei jos prieigų, vietos, kur pats gyvena ir tapo, kasdienybę. Jis smalsiai stebi ir komentuoja nepertraukiamai kunkuliuojantį veiksmą pačioje stotyje, aikštėje priešais ją ir aplinkinėse gatvelėse, tarpuvartėse, kiemuose, būrimo salonuose, užeigose, krautuvėlėse, palei sandėlių virtines, troleibusų, autobusų stotelėse kaip ir parkinguose. Menininkas atidžiai fiksuoja statinių fasadus, iškabas, grafiti ant sienų bei charakteringas interjerų detales. Dar daugiau dėmesio nei aplinkai Makarevičius skiria žmonėms. Jo paveikslų siužetų veikėjai ne tiek atsitiktiniai praeiviai ar keleiviai, kiek su kvartalu glaudžiai susiję jo gyventojai ir lankytojai.

Makarevičiui labai svarbu siužetas, aplinkos, veikėjų ir įvykių autentiškumas. Tuo pačiu metu savo pasakojimams jis suteikia emocionalų charakterį. Paveikslų išeities taškas – atidus realybės stebėjimas, bet ši atspindima emocionaliai. Tapytojas pasitelkia išradingas kompozicijas, netikėtus žiūrėjimo rakursus ir ekspresyvią tapymo manierą bei ryškias spalvas. Ekspresionistinį realizmą jis praturtina šaržu, grotesku ir net siurrealistiniais elementais. Daiktai ir figūros tapomi plokščiai, beveik nemodeliuojami ir dažnai apvedami grubia juoda kontūrine linija.

Makarevičiaus stoties rajono kronikos centre įprastinis veiksmas diskotekose, sporto klubuose, prekybvietėse, prie užkandinių, vagonėliuose, kaip ir išskirtiniai įvykiai – policijos reidais, vestuvės. Tapytojas vaizduoja tiek pavienius žmones, tiek ir daugiafigūrines scenas. Jį labiausiai domina marginalinių socialinių sluoksnių personažai. Tapytojas tarsi mėgaujasi jų gyvenimo būdo stebėjimu: pusiau nelegalia prekyba ant “skraidančių kilimų” – prekystalių raumenų puoselėjimu ir švenčių ritualais bei rekvizitais. Menininkas taikliai vaizduoja šių
personažų charakteringus gestus bei kūno laikyseną, kaip ir spalvingą nerafinuotą išeiginės ir kasdienės aprangos stilių.

“Karantininiam autoportrete” menininkas neišskiria savęs iš savo paveikslų herojų tarpo. Dirbtuvėje, skirtingai nei šie, jis nedėvi treningų, bet savęs ir nei kiek neromantizuoja. Apnuogintas jo kūnas už dažų staliuko atrodo tvirtas ir grubus, o veido bruožai tiesiog ištrinami. Ankstesnėse parodose “Stoties rajono pasakojimai”, kaip ir šioje “Arkos” galerijoje naujausioje “Stoties DOMINORE”, Makarevičiui pavyksta perteikti šios vietos gyvą bei šiurkščią atmosferą su jos ypatingais ritmais bei kvapais. Makarevičius pasakoja vaizdais: emocionaliai, linksmai ir visiems suprantamai, todėl galime tikėtis jo paveikslų pasisekimo.