Gegužės 10 d. LDS galerijoje „Arka“ pradeda veikti Agnės Jonkutės paroda „Atminties Žemė“, sudaryta tarsi iš dviejų, vienas kitą papildančių ciklų, kurie skirti žemės, laiko kaitos ir atminties temoms.

Gegužės 15 d., trečiadienį, 18 val. kviečiame į parodos pristatymą ir susitikimą su menininke.

Atmintis Jonkutės kūriniuose suprantama kaip nepažintos vietos, tapatumo, savasties paieškos. Šią temą menininkė vysto atsispirdama nuo senelių pasakojimų apie priverstinį klajojimą, perkėlimą, kai artimieji prievarta buvo išvežti į Sibirą, kur gimė autorės mama. Menininkės senelis ten ir liko, todėl ją vis dar gelia nežinomybė – kaip ta žemė, artimųjų papasakota, atrodo? Tarsi pažadas vietos, kurioje nebuvai, patiriant laiką, kuriame negyvenai: to kūrėja ieško budriame peizaže, kai vaizdas regimas tarsi periferiniu matymu, lyg vis išsprūstantis iš žiūros ir liekantis kažkur praeity arba rodosi visai nebuvęs, tik įsivaizduotas. Svarstydama, jog kada nors nuvažiuos į tą teritoriją, šiandien supranta, jog dėl rusijos agresijos Ukrainoje Sibiras jau tapo vieta, į kurią neįkels kojos. Lūkestis išvysti ir patirti tą protėvių Žemę neišsipildys. Dabar liko vienintelė šios Žemės liudytoja – mama. Kūryboje Jonkutė siūlo žvilgsniu palytėti laiko trupėjimą, jo nyksmą, išblukindama regimybę iki vos užčiuopiamo vaizdinio, kuris yra nebe žiūroje, o tik tirštėjančiuose atminties sluoksniuose. Parodoje pristatomi tapybos darbai, kurie drobės paviršiais tarsi „išbudindami“ buvusią tikrovę, žymi blunkančius jos pėdsakus ir tampa vis praeinančios dabarties tęsiniu laike – paveikslo plokštuma sujuda vaizduotėje ir tįsta į belaikį regėjimą. Būdraujantys rastis žiūrovo akivaizdoje peizažai slysta iš praeities į ateitį, tarsi žvelgtum pro pasyvų laiką skrodžiančio traukinio langą, ir srūva skirtingose dabartyse.

Stebėdama, kaip gražiai nugelsta laikraštinis popierius, autorė panoro atsisakyti savo įsiterpimo ir leisti peizažui įsirašyti pačiam. Anuomet atsitiktinai padėliojusi žemos kokybės popierių ir prispaudusi tai vietai priklausančiomis peizažo dalimis (akmeniu, šaka, smėliu, plyta) ėmė plėtoti žemės fotogramų techniką. Anot autorės, toks būdas jai reikalingas kaip priešprieša tapybai, kur paviršius labai ilgai liečiamas, kol vaizdas „pasirodo“. Kartais popierių padengia šviesai jautria medžiaga, po to slepia nuo šviesos, kad sąmoningai ištrauktų tada, kai „bus laikas”. Kai kuriuos atvaizdus palieka rastis natūraliai, kitus apdirba chemiškai: pagreitintas procesas užrašo tikrovę ir vietos laiką sparčiau. Menininkė renka tokius įspaudus, kai kurie iš jų niekad nėra baigtiniai – procesualūs dėl savo savybių blukti, kisti, reaguoti į aplinkos pokyčius. Tai, kas atsiranda šviesos pagalba, ilgainiui jos sunaikinama. Taip Jonkutei pavyksta palytėti „hipertikrovę“, šviesos peizažo įspaude kiekvienam suvokėjui atsispindinčią per jo asmeninę patirtį, skverbiantis į neprimestą, o atsiveriantį laiko patyrimą. Parodoje eksponuojama „Surinktų peizažų“ ciklo kolekcija, kurioje dabartis it budriuose paviršiuose nugulę Atminties Žemės pėdsakai ima garuoti tikrove.

Paroda yra Lietuvos dailininkų sąjungos ir galerijos „Arka” kūrybinės programos dalis. Organizacijos strateginę veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Memory in Jonkutė’s works is understood as a search for an unknown place, for identity, for the self. The artist develops this theme by drawing on her grandparents’ stories of forced wandering and displacement, when her relatives were forcibly transported to Siberia, where her mother was born. The artist’s grandfather remained there, and she is still haunted by the unknown – what does that land look like, as told by relatives? It is like the promise of a place you have not been, of experiencing a time you have not lived in: this is what the artist is looking for in a waking landscape, where the image is seen as if through peripheral vision, as if it keeps slipping out of view and remaining somewhere in the past, or appears to be absent altogether, only imaginary. While thinking about going to that territory one day, today she realises that the russian aggression in Ukraine has already made Siberia a place she will never set foot in. The dream of seeing and experiencing that ancestral land will not be fulfilled. Now the only witness left on this Land is her mother. Jonkutė proposes to touch the crumbling of time with her gaze, its disappearance, fading the visual to a barely tangible image that is no longer in the viewer, but only in the thickening layers of memory. The exhibition presents paintings that, by „awakening“ the former reality on the surface of the canvas, mark its fading traces and become a continuation of the ever-passing present in time – the picture plane merges in the imagination and drowns in timeless vision. The landscapes, which tend to appear before the viewer, slip from the past into the future, as if you were looking through the window of a passive train dissecting time, and flow into different presentities.

Watching how beautifully the newsprint yellows, the author wanted to give up her interference and let the landscape write itself. After accidentally laying down low-quality paper and pressing it against the parts of the landscape that belonged to that place (stone, branch, sand, brick), she began to develop the technique of land photograms. According to the artist, she needs this technique as a counterpoint to painting, where the surface is touched for a very long time before the image „appears“. Sometimes the paper is coated with a light-sensitive material, then hidden from the light, to be deliberately pulled out when „the time is right“. Some images are left to emerge naturally, others are processed chemically: the accelerated process records reality and local time more quickly. The artist collects such impressions, some of which are never finite – processual because of their properties to fade, change, and respond to environmental changes. What is created by light is eventually destroyed by it. In this way, Jonkute succeeds in touching the „hyper-reality“, the imprint of the landscape of light on each perceiver through his personal experience, penetrating into the untransmitted, but open experience of time. The exhibition presents a collection of the „Collected Landscapes“ series, in which the present, like the traces of the Memory Land that lie buried in the awake surfaces, begins to evaporate into reality.

The exhibition is a part of the creative programme of the Lithuanian Artists’ Association and Arka Gallery. The organisation’s strategic activities are funded by the Lithuanian Council for Culture.