Apima žinomų Lietuvos menininkų XX a. 7-9 dešimtmečių tapybos ir grafikos kūrinius, kuriuose savitai nagrinėjamas santykis su Vilniaus miesto vietovaizdžiais bei jų vietos dvasia. Ekspoziciją papildo seniausieji Dailininkų sąjungos fondo kolekcijos parodų katalogų leidiniai, reprezentuojantys XX a. parodinio gyvenimo istoriją.

Senovės romėnų gramatikas Servijus, komentuodamas Vergilijaus „Eneidos“ eilutes, teigė, jog „nėra vietos be savo dvasios“ (Nullus enim locus sine genio est), sergstinčios ir įkūnijančios savitą kiekvienos vietos patirtį – tuo galime įsitikinti žvelgdami į ekspozicijos kūrinius, atskleidžiančius ne tik juose vaizduojamoms Vilniaus vietovėms būdingą subjektyviai jaučiamą atmosferą, tačiau ir autentišką kūrėjų santykį su urbanistinėmis bei gamtinėmis miesto struktūromis, kurį įprasmina kiekvienam kūriniui būdingos meninės raiškos visuma. Ekspozicijoje pristatomų kūrinių gimimą formavusi šviesa, garsas, kvapas, lytėjimas, paveikslų medžiagiškumą kuriantys potepiai bei grafikos štrichai, jų gylis, plotis bei tankis, tarpusavio dermė ir dinamika – tai kiekvieno kūrėjo asmeninio santykio su vietos dvasia apraiškos, Vilniaus, kaip fiksuotos vietos, apibrėžimą pratęsiančios į laiko bei geografijos nevaržomos genius loci (est)etinės patirties diskursą. Viena vertus, parodos kūriniai funkcionuoja kaip subjektyvus kreipinys ir dedikacija miestui, tapdami meniniais praėjusio laiko bei nebepasikartosiančios erdvės dokumentais. Kita vertus – kviečia žiūrovą aktyviai išgyventi juose slypinčią vietos dvasią, per atpažinimo bei estetinės pajautos aktą perkeliant ją į mūsų dienų Vilnių bei pratęsiant kūrinių naratyvą į šiandienos sociopolitinę miesto aplinką. Taip ekspozicijoje pristatomi Dailininkų sąjungos fondo kolekcijos kūriniai vienu metu tampa liudytojais ir liudininkais: fiksuodami kūrėjų subjektyviai išgyventą ir užfiksuotą genius loci, šioje parodoje jie liudija kokybiškai naują lankytojo, savitai suvokiančio kūrinį bei jame regimą vietą, patirtį.

Projekto pavadinimą įkvėpė ant kai kurių senųjų gyvenamųjų pastatų įėjimų slenksčių Vilniaus mieste išlikęs užrašas SALVE (lot. – sveiki). Tai pasveikinimas Vilniui, jo gyventojams ir svečiams, kvietimas kartu žengti į dar vieną miesto gyvavimo šimtmetį.

Projekte „Salve, Vilnius“ dalyvaujantiems menininkams buvo iškelta neįprasta sąlyga – kurti apvalių formų (apskritimas, ovalas, elipsė, arka, rutulys, elipsė ir kt.) darbus. Ši forma pasirinkta kaip užuomina į vingiuotas senamiesčio gatveles, baroko sostine tituluojamo Vilniaus senosios architektūros detales – bažnyčių skliautus, kupolus ir bokštus, miesto vartų portalus, rūmų arkadas ir arkinius langus. Aptakios, apskritos formos referuoja ir kalvotą Vilniaus reljefą, Neries ir Vilnios upių vingius, miestą juosiančių miškų takelius.

Menininkų darbuose atsispindi gerai žinomos Vilniaus vietos, architektūros paminklai, urbanistinės erdvės, artefaktai, dekoratyvinės ir funkcionalios detalės, praeitis ir dabartis miesto, kuriame jau 700 metų persipina įvairiausi žmonių likimai, perduodamos legendos ir kuriamos naujos istorijos. Vilnius gimė iš sapno, iš vizijos, ir kiekvienas miesto gyventojas bei svečias, ko gero, turi savąjį, vidinį Vilniaus vaizdinį, kurį diena iš dienos pildo asmeniniais atradimais, mažaisiais naratyvais prisidedami prie kintančio miesto veido. Ir nors ši paroda – tik nedidelis fragmentas iš daugiasluoksnio miesto istorijos, ji leidžia pažvelgti į Vilnių skirtingų menininkų akimis, atrasti ir pažinti naujų miesto istorijos sluoksnių. Grįžtant prie kūrinių formos, galima pasakyti, kad apskritimas, kaip tobula geometrinė forma, turi begalinį skaičių spindulių, vedančių į vieną tašką, šįkart – 700 metų jubiliejų švenčiantį Vilnių.