Petro Lincevičiaus personalinė paroda

GERIAUSIO BŪDO PAIEŠKOS PAKELTAM AKMENIUI PADĖTI

Laikas:2020 03 03 – 05 23
Parodos atidarymas:Parodos atidarymas kovo 3 d., antradienį, 18 val.

Kūriniuose susipina kasdienybė, mane supanti aplinka, virtualaus informacijos srauto nuotrupos, konkrečių geografinių vietų – Šilavoto ir Rūdiškių apylinkių – patirtys. Pastarąjį aspektą būtų galima apibūdinti filotopijos sąvoka, kuri apibrėždama mąstymą, įsišaknijusį konkrečioje vietoje – gimtojoje žemėje – suteikia galimybę pozicionuotu ir įvietintu mąstymu įsitraukti į universalių ir globalių kontekstų apmąstymą.

Tęsdamas kūrybinę liniją, kuri brėžiama su konkrečių vietų bei daiktiškosios ir materialiosios kultūros analizės patirčių fenomenologiniu tyrinėjimu ir to menine išraiška, sąmonėje konstruoju (egzistencijos) struktūras (įvairius interjerus), kuriuos kiekvienas sukurtas kūrinys papildo simboliais ir jų asmeniškomis reikšmėmis. Parodos ekspozicija tampa šių struktūrų išraiška, kai kiekvienas kūrinys ekspozicinėje erdvėje yra žodis ar frazė, o jų visuma sudaro bendrą struktūrą – vizualų tekstą. Parodoje pristatomi kūriniai yra jau keletą metų plėtojamų lokalaus identiteto globalioje visuomenėje, saviapibrėžties, tapatumo ir identiteto sampratos temų tyrinėjimų tęsinys. Toks poreikis kyla iš pastangų apibrėžti save mus supančioje multikultūrinėje aplinkoje. Ši aplinka, jos istorija ir kultūrinė atmintis yra pagrindiniai paieškos laukai, o tapyba – šios paieškos priemonė.

Vaikštau buvusio ežero dugnu ir renku akmenis, duženas, artefaktus, sugalvodamas galimas jų istorijas. Sudedu visus į vieną atminties dėžutę. Įsivaizduoju, kad jie su manimi kalba. Dažnu atveju akmenys būna rūstūs, tartum pažadinčiau iš begalinio miego ramybės būsenos. Taip pačiai elgiuosi su tapomais kūriniais – ekspozicija yra tokios akmenimis užpildytos dėžutės modelis. Paveikslai patys pradeda pasakoti, ką jie reiškia, o aš tiesiog tapau – einu.

Kūryboje tokią pačią reikšmę įgauna pojūčiai, nuojautos, pats tapybos procesas. Tapyba man išlieka tiek atsiskyrėliškas, tiek ir archajiškas veiksmas. Tapydamas atvaizdą jį inkorporuoju, pasisavinu ir jis tampa dalimi manęs. Tačiau tuo pat veiksmu, perfiltravęs jį per save, išvaizduoju aliejiniais dažais ant drobės. Tuo pačiu procesu apmąstau ir tapybą kaip mediją šiuolaikiniame pasaulyje. Man aktualus yra jos archaiškumas, priešistorinė reikšmė ir šamaniškumo bruožai. Tad tapyba man taip pat yra ir (ap)mąstymo būdas, o kūriniai – šio proceso rezultatai.

Kai vaikščiodamas po Rūdiškių kaimą pakeliu akmenį laukuose, pajuntu gamtos rūstumą tartum sugriaučiau jos tvarką, toks įsikišimas pakeistų jos tolimesnį egzistavimo kelią nenumatyta kryptimi. Jeigu akmenį padedu į tą pačią vietą, įtampa lyg ir atslūgsta, bet jeigu numetu toliau, negrąžinu į tą pačią vietą įvyksta milisekundę trunkanti kurtinanti tyla, tartum ant mano likimo svarstyklių, mano nenaudai nukristų tas pats akmuo tik kitoje erdvėje.

Petras Lincevičius
Menininkas

Avilio stovinčio už lango portretas. Akvareliniai dažai, akrilas ant popieriaus, 85×60 cm, 2018

Žalio avilio portretas. Aliejiniai dažai ant drobės, 58 x 75 cm, 2018.

Petras Lincevičius – jaunosios kartos lietuvių menininkas, kūrybinėse praktikose daugiausia dėmesio skiriantis žmogaus laikinumo ir egzistencinės vienatvės ženklų tyrimui. Autorius įkvėpimo semiasi iš artimos aplinkos ir redukuotos tikrovės. Nuo 2011 m. dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje. Nuo 2014 m. yra surengęs personalinių parodų Lietuvoje ir Vokietijoje. 2011 m. pelnė Dalios Gruodienės premiją, tarptautinėje meno mugėje ArtVilnius 2015 m. išrinktas geriausiu jaunuoju menininku. Autoriaus kūrinių yra įsigiję MO muziejus ir privačios kolekcijos.

Paroda yra galerijos kūrybinės programos, iš dalies finansuojamos Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos kultūros tarybos, dalis.