Kai sustoju vidury tylos, mano rankos tampa sunkios, keliai linksta ir aš krentu. Tyla spengia, ji pilna ilgesio, praeities, vaikystės. Ir kiekvienas garsas, kvapas, skonis atgyja – pradeda šliaužti, persekioti mane. Aš einu. Sustoju. Stoviu čia apsupta garsų, kvapų, skonių, vidury tylos. Mano rankos tampa sunkios, kojos linksta ir aš krentu.