Klasikinis audimas staklėmis žmogaus išrastas kone prieš 12 tūkstančių metų, ir nors pati technologija evoliucionavo, pritaikanat inovatyvius kompiuterinio programavimo būdus, jos principas – ataudų ir metmenų jungimas – praktiškai liko nepakitęs. Tuo tarpu VHS kaip analoginė judančio vaizdo laikmena į kasdienį vartojimą įsiveržė 20 a. 8 deš. ir sparčiai išpopuliarėjo tarp vartotojų. Neilgai trukus ji buvo pakeista kokybiškesnėmis ir patvaresnėmis skaitmeninėmis laikmenomis. VHS era ūmiai įsiveržė, tačiau greitai pasitraukė iš kasdienės vartosenos, nubrėžusi ryškų pėdsaką, tačiau galiausiai tapusi tik laikotarpio nostalgijos ir primiršto asmeninio vaizdinio turinio atliekomis.
Susidomėjusi šiuo fenomenu, menininkė ėmė rinkti senas įrašytas VHS vaizdajuostes, kuriose esančias magnetines juostas išardo ir pasitelkia audimui kompiuterinėmis ar tradicinėmis nytinėmis staklėmis. Autorė svarsto vaizdinio turinio reikšmę ir savotišką jo perdirbimą – jos pasirinkta kūrybos technika leidžia perdirbti tiek atlieką (ar bent jos dalį), tiek patį vaizdą, t.y. turinį ir reikšmę, išlaikant tą pačią materiją.
Turinys VHS laikmenoje yra grynai vaizdinis – žiūrimas ir girdimas, o tekstilės kūriniuose svarbu lytėjimas, taktiliškumas, paviršiaus elastingumas ir medžiagos lankstumas. Vaizdas magnetinėje juostoje įrašomas nesudėtingai, pakankamai greitai, jis turi savo trukmę, gali būti daugybė kartų perrašomas. Tuo tarpu audimo technologijoje vaizdas kuriamas lėtai, reikalauja specialių įgūdžių ir sudėtintų įrankių, tad vaizdinio paviršiaus atsiradimas yra imlus laikui ir itin procesualus. Taigi autorė pastebi, kad pamatinis šias technologijas jungiantis aspektas yra laikiškumas ir jo patyrimas tiek kuriant vaizdą, tiek jį atgaminant.
Kasetės juosta ilgainiui dėvisi, joje esantis feromagnetinis sluoksnis dyla ir grotuvu atkuriamas vaizdas praranda kokybę. Juostos turinį transliuojančiame ekrane pradeda rastis trikdžiai, traškėjimas, vadinamas „noizas“, kuris išryškina papildomą, VHS būdingą triukšmo ir suardyto vaizdo estetiką. Peržiūrint vaizdo įrašus ir juos pagreitintai pirmyn atgal persukinėjant, Deva aptinka, kad senose juostose glūdintis triukšmo signalas pasiūlo dar daugiau vaizdumo – ekrane atsiranda tiesioginį ir atpažįstamą vaizdą skrodžiančios trūkinėjančios linijos. Ilgainiui menininkė atranda, jog pats kasetėje įrašytas turinys, mąstant apie vaizdo transformaciją, nebėra aktualus. Vaizdas sugrįžta kaip subjektyvios atminties kartotė, mimetiškas (n)esamo vaizdo signalas, kuris sinchronizuoja su žiūrovo žvilgsniu tarsi elektrinis impulsas, tik jau ne vaizdo grotuve, o žiūrėtojo vaizduotėje.
Siekis užfiksuoti vis praeinančią dabartį visuomet buvo pamatinė tikrovės dokumentavimo ir atgaminimo vara. Atsižvelgiant į tai, kad audimas ilgus amžius irgi buvo savita atminties ir tradicijos kodavimo forma, autorė, regis, visiškai skirtingomis priemonėmis apjungia ir apmąsto kintančius tikrovės vaizdavimo būdus. Nebeaktualiai laikmenai ir joje užstrigusiam turiniui ji suteikia naują pavidalą, išlaikydama medžiagiškumą, bet transformuodama jo prasmę. Kintančio vaizdo juosta čia praranda pirminę savo paskirtį, tačiau dėka meninės konversijos, ji tampa naują reikšminę funkciją įgavusiu perdirbto vaizdo paviršiumi ir laikmena.
– Menotyrininkė dr. Evelina Januškaitė
