Viktoras Paukštelis provokuoja, kad kūryba yra kažko ankstesnio perkūrimas ir menininko prerogatyva yra išskleisti tai naujai. Parafrazuodamas ir į kitus kontekstus perkeldamas vaizdinius turinius, autorius kelia jų autentiškumo klausimą. Jam svarbu, kaip tapytojas jau kitur eksploatuotus vaizdus paverčia savais. Tapydamas mąsto apie atvaizdų prigimtį, domisi kultūrine, vietos atmintimi, analizuoja asmeninės ir kolektyvinės atminties santykio ribas. […]