Vaiva atsispiria nuo fotografijose įamžintų vietų ir darbuose kuria fiktyvias aplinkas. Identifikuojant jų ženklinamą laikmetį urbanistiniuose peizažuose ar kraštovaizdžiuose formuojama atpažįstamų vietovių nuojauta. Tačiau aplinkos švarinimas, ištrinant konkretų vaizdą fone arba pastarąjį pridengiant lyg ranka braukiamomis grafito dulkėmis, sulieja tikrovę su autorės asmeninės patirties ir atminties archyvu. Kitaip tariant, erdvės suvokimas kinta priklausomai nuo jos […]