Galerija „Arka“, bendradarbiaudama su Helsinkio dailininkų bei Estijos tapytojų sąjungomis, birželio 1 d., HAA galerijoje Suomenlinna saloje (Suomenlinna C1, 00190 Helsinki, Suomija), atidaro parodą „Under the Surface“.

Paroda skirta Baltijos jūros kaip jungiančio ir telkiančio, ekologinius iššūkius patiriančio ir gyvybę generuojančio paviršiaus aktualizavimui. Ekspozicija kalba apie nematomus ryšius, aplinkas, kurios ne tik mus supa, bet ir yra atsakingos už įvairių rūšių bendrabūvį. Baltijos jūra čia permąstoma ne tik kaip terpė ar buveinė, bet ir kaip tam tikra demarkacijos linija, kaip atminties ir skirtingų aplink ją gyvenančių žmonių patirčių saugotoja. Žmogaus pasąmonė čia prilyginama jūrai, kuri po savo tykiu paviršiumi per ilgą laiką akumuliuoja daugybę skirtingų vyksmų ir pokyčių, neišvengiamai darančių įtaką ekosistemai ir mūsų visų ateičiai.

Parodoje pristatomi 16 menininkų iš trijų šalių, kurių atradimai kyla iš skirtingų seklumų ir gylių, pasitelkiamų per įvairias meno rūšis. Ši paroda – tai įžanga į Lietuvos, Estijos ir Suomijos menininkus telkiantį ilgalaikį projektą.

Parodoje „Under the Surface“ pristatoma Julijos Pociūtės instaliacija „Linija“, kuri tęsia realybės ir fikcijos tyrinėjimus, šį kartą juos konstruojant iš asmeninės ir politinės istorijos fragmentų. Parodos inspiracijos šaltinis – archyvinė fotografija, vaizduojanti menininkės šeimos prisiminimus apleistuose Palangos bunkeriuose, Antrojo pasaulinio karo metais žymėjusius Molotovo liniją, prasidedančią Baltijos jūroje. Ši linija – istorinis artefaktas, tampantis atspirties tašku apmąstymams apie saugumo, atsitvėrimo, atsiribojimo bei uždarumo reikšmes. Remdamasi R. Bartheso semiotine vaizdo ir atminties prieiga, menininkė padalija vaizdą segmentais, atsiedama nuo jo aplinkos, svarstydama prisiminimų pobūdį anapus jų konteksto. Bunkeris, kuris čia yra kaip karo ir asmeninių patirčių paveldas, perkonstruojamas analizuojant buvusių įvykių poveikį asmeninei ir kolektyvinei atminčiai. Baltijos jūros pakrantė, istoriškai traktuojama kaip šalių saugumo riba, šiuo metu ragina valstybes koncentruotis ties Baltijos jūros ekologiniais iššūkiais. Pristatomi du video kūriniai, aktualizuojantys Baltijos jūrą kaip artibojančią pasienio liniją, tuo pačiu permąstantys ją kaip jungiantį tašką, ją supančioms šalims siekiant bendradarbiavimo tuos iššūkius sprendžiant.

Taip pat pristatoma Agnės Jonkutės kūrinių kolekcija iš ciklo „Surinkti peizažai“. Būdama tapytoja, Jonkutė ieško būdų, kaip užrašyti peizažą jo netapant, nedirginant tikrovės savo įsiterpimu. Kaip teigia autorė, tapyboje, kaip ir fotografijoje, veikia prisilietimas. Tuo tarpu norėdama fiksuoti peizažą tokį, koks jis yra, ji pasitelkia savitą jau daugelį metų plėtojamą, kaip pati vadina, hipertikrovės įrašymą paviršiuje šviesos būdu: atsitiktinai padėlioja žemos kokybės fotografinį popierių, prispaudžia akmenimis, t. y. tai vietai priklausančiomis peizažo dalimis, ir palieka vaizdui pačiam įsispausti. Sudarydama sąlygas šiems peizažams atsirasti, Jonkutė aktualizuoja tai, kas sunyksta, blunka, taip permąstydama laiko slinktis ir įtrūkius, praeities sutekėjimą į ateitį per dabartį, gyvo ir negyvo, organiško ir dirbtinio sąveiką. Menininkė pati gamina būdraujantį paviršių – popierių padengia šviesai jautria medžiaga, po to slepia nuo šviesos, kad sąmoningai ištrauktų tada, kai „bus laikas”, o per tą „laiką“ paviršius pats reaguoja į dienos šviesą ar jos nebuvimą. Parodoje „Under the Surface“ pristatoma kolekcija, kurioje vaizdas įsispaudė Baltijos jūros pakrantėse.

Parodoje eksponuojamas Lolitos Tučinskaitės video darbas iš instaliacijos „Microalgae-Mikrokosmosas“. Kūrinyje regimą vaizdą formuoja „gyvoji gamta“ – mikrodumbliai porphyridium purpureum ir clorella vulgaris. Dumbliai – tai didelė ir įvairi vandens organizmų grupė, priklausanti protistų karalystei, todėl jų genetinė sudėtis labai skiriasi nuo augalų. Tačiau jų pagrindinis panašumas yra atliekama fotosintezė, kurią vykdant, jūriniai mikrodumbliai sudaro beveik pusę fotosintezuojančios biomasės tai reiškia, kad vidutiniškai maždaug kas antra deguonies molekulė, kurią įkvepiame yra pagaminta jūrinių mikrodumblių. Didėjant pasaulio gyventojų skaičiui ir energijos poreikiui, kyla svarbi problema, ieškant naujų atsinaujinančių energijos šaltinių. Būdami perspektyviausiu biomasės šaltiniu biokuro gamyboje, mikrodumbliai turi ryškių privalumų, susijusių su augimo sparta ir dideliu fotosintezės greičiu konkrečioje aplinkoje. Šiame laboratorinio pobūdžio darbe, autorė koncentruojasi ties žmogaus gamtos patirčių empiriniais atsiminimais, kurių negalime sugrąžinti, paliesti, ar patirti iš naujo, bet kuriuos galime regėti savo atmintyje. Šiuo naratyviniu lauku plėtojamas klausimas, kas iš tiesų yra „tikriau“ – tai, ką galime paliesti ir suprasti loginiu mąstymu, ar tai ką, galime suvokti tik emociniu intelektu ir per asmenines patirtis.

Parodoje taip pat pristatomas Eglės Gandos Bogdanienės kartu su Jolanta Vazalinskiene sukurtas videodarbas „Šviesa“. Šis bendras menininkų projektas skirtas vartotojiškumo, savininkiškumo ir juslinės patirties aktualizavimui šiandieninėje madoje ir dizaine. Autorės kuria eksperimentinius drabužius, kurie tirpsta vandenyje, patys auga, keičiasi, mutuoja, kvėpuoja, nyksta ar yra suvalgomi. Drabužiai kaip žmogaus kūną dengiantis paviršius yra patirtis, kurios negalima nusavinti. Šiame tyrime kuriamos inovatyvios medžiagos, jungiamos su tekstilės pluoštais, gintaru, stiklu, metalu, perdirbamomis medžiagomis ir pan., tampa eksperimentine terpe permąstyti ekotvarumo ir „žalio mąstymo“ poreikį ir svarbą nūdienos visuomenėje. Apranga ir aksesuarai čia pozicionuojami kaip mediumas, jusliškumo pernaša – estetinis objektas, tvarus, ekologiškas ir gamtai draugiškas dirbtinis artefaktas. Visa Baltijos jūros pakrantė nusėta gintarais. Lietuva vadinama gintarų žeme. Pasak legendos, gintaras turi magiškų galių ir Baltijos tautų būdavo naudojamas įvairiems ritualams. Iš pušų sakų per milijonus metų susiformavęs elementas nuo Neolito laikų buvo vienas svarbiausių gydymo būdų. 2011 m. Baltijos šalyse pradėta kultivuoti analogų neturinčius gintaro siūlus kaip unikalią biologinę žaliavą, galimai naudojant ją drabužių kūrime. Parodoje pristatomas videodarbas kalba apie laikiškumą ir tęstinumą, apie ateities dizainą pasitelkiant gamtos produkciją kaip tiltą tarp tradicijos ir gausybės galimų ateičių, atliepiančių tvarumo idėjas vartotojiškumo kontekste.

Taip pat parodoje eksponuojama Patricijos Gilytės instaliacija „EQUINOX K-7392“, kurios pagrindą sudaro stop-motion animacija, sukurta dėliojant Klaipėdos (t.y. Lietuvos uosto) regimą aplinką referuojančias žvakutes. Vaizdas ekrane kuriasi iš atmintyje kylančių konkrečių struktūrų, kuriose uosto angarai tarsi miesto šviesos srautai reflektuojami vandens paviršiuose ir primena kosmines trajektorijas, kurias menininkė prilygina kasdienei žmonių veiklai. „Ekvinokcija“ – tarsi industrinio uosto pertekliaus simfonija, atskleidžianti, kad kievienas mūsų judesys yra dalis bendrabūvio, kadangi mes nepertraukiamai kuriame pasaulėvaizdį jo aplinkoje, kur kiekviena akimirka priklauso tiems, kas pastebi tą nepaliaujamą judėjimą. Žvakutėmis ir jų trajektorijomis autorė vaizduoja Klaipėdą kaip visatos talpyklą, į kurią suteka upės, kur kyla erdvėlaiviai ar krinta žvaigždės. Kūrinys sukurtas per rudens lygiadienį, t.y. akimirką, kaip diena lygi nakčiai bet kuriame Žemės taške. Stop-motion animacijai sukurti Gilytė pasitelkia 7392 vienetus žvakučių, taip kurdama autentišką miesto naratyvą, kuris nuolat juda ir keičiasi kaip žvaigždynai. Kai žvakutės sudega, patiriama tuštuma rodosi apčiuopiama. Tai mums primena, jog energija per vaizdą ir atmintį sugrįžta į tą pačią Baltijos jūros pakrantę, kur instaliacija buvo kuriama, tarsi erdvę, laiką ir patyrimą jungiantis kanalas. Pikselius virtualiuose ekranuose primenantys žvakučių žiburėliai pabrėžia individualią interpretaciją naviguoti šiame skaitmenizacijos pasaulyje, kur laikas ir erdvė yra neapčiuopiami, o mūsų patyrimas, kaip ta žvakutė, išnyksta akimirkoje.

Paroda rengiama bendradarbiaujant su John Nurminen Foundation, kuris dėmesį telkia į Baltijos jūros išsaugojimo ir aktualizavimo aspektus. Projektas yra Art Fair Suomi Goes Galleries festivalio dalis, kuris apjungia 28 dalyvaujančias galerijas iš 12-os Suomijos vietovių ir pasiūlo specialią programą birželio 6-18 dienomis.