NOW

Autorius | Author: Martynas Gediminas
Parodos laikas | Exhibition dates: 2024 12 27 – 2025 01 19
Atidarymas | Opening: gruodžio 27 d., penktadienį, 19 val. | Friday, December 27th, 7:00 PM
Parodos viešnios | Exhibition guests: Brigita Krasauskaitė, Jurga Šeduikytė

Parodoje eksponuojama tapybos darbų kolekcija iš netrukus pasirodysiančios autorinės knygos, kurioje Martyno Gedimino naujausi kūriniai pristatomi dialoge su Jurgos Šeduikytės tekstais. Taip pat parodoje pristatoma naujai vystomo bandrakūrybinio Martyno Gedimino ir Brigitos Krasauskaitės projekto „Koplyčia“ tekstilės kūrinių instaliacija.

„Tiek kartų girdėjau „čia ir dabar“.
Išgirsti svetimą istoriją paprasta, bet ja patikėti ar atjausti kitą pasiseka ne kiekvienam.
Galbūt todėl, kad ir aš kasdien turiu atkabinti į kūną susmigusius praeities kabliukus.
Tarsi būčiau kokia žuvis. O kur dar mano į ateitį užmestos lūkesčių meškerės…
Tai va toks paveikslas: praeities žvejys žvejoja mane į „čia ir dabar“, o aš mėtau meškeres ir į praeitį, ir į rytojų. Kol sėdim ramiai, tol viskas gerai, bet tik pasijudina kuris – iškart visiems trims suskausta.
Bet juk žmogus gimęs judėti. Ir dar: praeitis bei ateitis – gal ir žvejai, bet jie ne žmonės.
Todėl tik man iš šitos trijulės iš tikro reikalingas judesys!
Apsimetu, kad vis dar kybau. ir laukiu, kol tiedu užmigs.
Tada išsitraukiu visus susmigusius kabliukus ir tyliai nueinu.
Tai bus jiems staigmena, kai pabus!
Stojuosi ir einu, kol vėl neužkibau.“

Martynas Gediminas | Brigita Krasauskaitė. Iš projekto „Koplyčia“

Šioje ekspozicijoje pristatoma pirmoji erdvinė tekstilės instaliacija iš bendro Martyno Gedimino ir Brigitos Krasauskaitės nomadinio projekto „Koplyčia“. Tai keliaujanti įvietinta instaliacija, skirtingose erdvėse kurianti minimalistinės šventyklos atmosferą, koncentruotos šviesos ir didelio formato tapiserijų pagalba erdvei suteikianti tylaus sakralumo.

Šio projekto kūriniai jungiami į pamatinį „(per)ėjimo“ naratyvą. Pasirinkta sąvoka, viena vertus, reiškia tarpinę būseną, slenkstį, kuomet matomi darbai žymi ne baigtinį kūrinį, o jo procesualumą, tęstinumą, perėjimą ne tik iš vienos fizinės lokacijos į kitą, tačiau ir iš vienos suvokimo būsenos ir vis kitaip patiriamą dabartį. Tai simbolizuoja tam tikrą vieno etapo užbaigimą (ir tuo pačiu jungiamąją giją), pradžios pabaigą ar pabaigos pradžią, o kita vertus, yra nuolatinio laiko bėglumo, cikliškumo ir tąsos išdava. Šis pasakojimas kviečia stabtelėti tylai, tarsi koplyčioje: kokia ji bebūtų – ar didinga šventovė, ar rytmečio miškas, ar daiktais apkrauta menininko studija, ar tiesiog kiekvieno mūsų vidinė minčių buveinė. Tai yra vieta be tikslių koordinačių, leidžianti apmąstyti nesibaigiantį kismą, slinktis, vidinę varą, kuri įgalina mus judėti į priekį bei leidžia svarstyti ir suvokti mūsų dabartiškumą bei laikiškumą.

Šioje ekspozicijoje tekstilė reiškiasi kaip įkūnijama patirtis, kuri glunda prie kūno ar jį atsispindi. Martyno Gedimino triptikas referuoja tiek tuščią, t.y. naują drobę menininkui, tiek naują kelio atkarpą juo eisiančiam, didelio formato rankų darbo kilimų paviršiuose įspaudžiant (ne)regimą pėdsaką. Audinys kruopščiai lytėjamas, sugeriantis tiek vis praeinančios dabarties jausenas, tiek atspindintis anksčiau sukauptas patirtis ir prisiminimus. Autorius palieka galimybę pasirinkti, kokiomis kryptimis projektuoti žiūrą, nes minimalistiško kūrinio paviršius tampa lyg asmeniška projekcija, subjektyviu lūkesčiu, vis (ne)išsipildančiu ateities pažadu. Kūrinys siūlo susimąstyti apie kiekvieno mūsų pasirinkimus ir ėjimą, tiek fizinį, tiek metaforinį, apie tai, kaip mes keičiamės ir kaip ši kaita gali lemti daugybę su mumis susijusių įvykių, santykių ir ryšių. Atstumai tarp praeities, dabarties ir ateities tarsi nervinis audinys jungiasi į patirties matricą, kurios impulsai mus provokuoja takios dabarties atsivėrimui.

Priešais Martyno triptiką eksponuojamas Brigitos Krasauskaitės kūrinys „Blyksnis“, sutvertas dėka ilgo ir kruopštaus lytėjimo mikliais ir meistriškais pirštų judesiais, kol galiausiai metmenys ir ataudai užfiksavo nykstančios ir nestabilios tikrovės formos – šviesos – blyksnį. Kūrinio plokštumoje regimas abstraktus vaizdas sufleruoja, jog kūrinio įkvėpimo šaltiniu tapusi Berninio skulptūra „šv. Teresės ekstazė“.

Pabrėždama formos slinktį į abstraktybę, autorė išryškina smulkių detalių susitelkimą į visumą, siekdama kintančią patirtį įrašyti į statišką laikmeną. Meninis paviršius čia ilgai liečiamas, kol atvaizdas pasirodo. Tuo tarpu blyksnis yra spontaniškas, ūmus ir efemeriškas, neužčiuopiamas. Taip menininkė siekia akcentuoti sustojimo ir pauzės būtinybę šiame skubos ir šiuolaikybės ekranų prisodrintame pasaulyje, o vaizdų pertekliaus išvargintą žiūrovo žvilgsnį nukreipia į lėtinantį ir meditatyvų vaizdinio atsiradimą. Kūrinį įkvėpusi dieviškosios Teresės ekstazės referencija pašalinama iš regos lauko, todėl žiūrovo vaizduotė pati užpildo trūkstamas reginio dalis.

Pasitelkdama tradicinę ir daugelyje kultūrų moteriškumui priskiriamą audimo technologiją, menininkė sustiprina dabarties takumą ir efemeriškumą steigia įspūdžiais garuojančioje žiūrovo patirtyje. Mėgindama žiūrovo vaizduotėje stabilizuoti spontanišką šviesos blyksnį, autorė iš regimybės eliminuoja ekstazės apimtą Berninio personažą: nebematome veido, paženklinto kančia, skausmu, džiaugsmu, ekstaze ar orgazmu – veikiau mes patys juo tampame.