Pamatyta ir prisiminta, rasta ir perkelta – apie šių fizinių-meninių veiksmų amplitudę pirmiausia pagalvoju bandydama nusakyti jungtinės parodos, kurios autoriai tapytojas Linas Liandzbergis ir fotografas Arturas Valiauga, sumanymą. Iš kasdienių verslo ir migracijos aktualijų atkeliavusį „relokacijos“ (perkėlimas į naują vietą) terminą judviejų kūrinių ekspozicija, manau, praturtina naujais prasminiais niuansais.
Viena vertus, parodoje išryškėja netikėtos tapybos ir fotografijos jungtys, kuriose vaizdų dokumentiką, jų realumą keičia autentiški praeities simboliai, apibendrinantys išgyventus įspūdžius ir patirtis.
Linas Liandzbergis savo paveikslų kompozicijoms pasitelkia mobiliajame telefone fiksuotą asmeninių nuotraukų rinkinį. Nufotografuoti artimiausios aplinkos, šeimos gyvenimo ir kelionių momentai grakščiomis spalviklių linijomis perpiešti ant juodų ar baltų drobių tampa universaliais asmeninės erdvės ženklais. Akivaizdžią slinktį nuo tapybos link fotografijos dabartinėje Lino Liandzbergio kūryboje pabrėžia tiek negatyvo efektas (juodas fonas šviesus piešinys ir atvirkščiai), tiek paveikslų kompozicijos fragmentiškumas. Intriguoja ir greta eksponuojamos mažo formato nuotraukos iš tapytojo tėvo architekto Zigmo Liandzbergio (1929–1993) archyvo, kuriame dominuoja pastatų architektūra ir kultūros renginių kadrai.
Arturo Valiaugos kūryboje yra priešingai – autoriui svarbi socialinė aplinka ir momento spalva. Emociniai tapybiško vaizdo bruožai ryškėja ne tik rastų reklaminių skaidrių su Vilniaus vaizdais dėlionėse („Mirusio fotografo skaidrių dėžė“), bet ir autoriniuose fotografijų cikluose (pvz., buvusio Lukiškių kalėjimo ar namo Lankupių kaime interjero vaizdai), kur svarbi apropriacijos strategija ir fetišo vaizdinys. Fotografuota visuma peržengdama įprasto dokumentavimo ribas Arturo Valiaugos darbuose, mano manymu, virsta jausmingu „išdaiktintu“ paveikslu, kuriame klajojantis žiūrovo žvilgsnis išgaudo vis kitas daugiakalbės aplinkos detales.
Kita vertus, šiuos menininkus sieja ilgalaikis per du dešimtmečius įvairiuose meniniuose projektuose ir bendrose parodose besitęsiantis kūrybinis bendradarbiavimas, kuris „Relokacijoje“ įprasminamas nykstančio atminties peizažo motyvu. Pastovumo ir kaitos pojūčius, kuriuos savaip atliepia pristatomi Lino Liandzbergio ir Arturo Valiaugos kūriniai, metaforiškai apibendrina parodoje eksponuojamas sovietmečio laikus menantis mokyklinis herbariumas. Rastas daiktas, t. y. pievą įvaizdinanti kompozicija, manau, įtaigiai nuteikia permąstyti išgyventas vietas, kurių pirmapradis provaizdis labai dažnai yra tiesiog laukas, o „Relokacijos“ atveju – atvira kontekstų erdvė, perkelianti į naujas vietas ir
naujas situacijas“.
