Piešinį galima laikyti vienu seniausiu, kone pirmuoju, vaizduojamojo meno žanru žmonijos istorijoje. Archajiški, natūraliomis gamtos medžiagomis atlikti piešiniai urvuose žymėjo abstrahuotas žmogaus ir žvėrių figūras, kurios vystantis vaizduojamajam menui tobulėjo, o atradus perspektyvos ir kitus principus buvo perkeltos ant popieriaus, o vėliau – drobės ir kitur. Kad ir kaip keitėsi piešinys, iš pradžių panašėjęs į keliais štrichais pasižymėtas sudominusio objekto formas ar vėliau tapęs akademiškai tyrinėjama figūros natūra, jis išliko pirminę kūrėjo intenciją atspindinčia meno forma.
Atsižvelgiant į figūros ilgaamžiškumą piešinio raidoje, paroda „Figūra 2020“ yra nukreipta į šios formos analizę piešinyje ir kitose vaizduojamojo meno šakose. Figūratyvumas dailėje reiškia žmogaus kūno ir jį supančios erdvės vaizdavimą, daiktiškumą, tikrovės įspūdžio perteikimą, formos ir erdvės gylio santykį, kūno formų apimties atkūrimą. Grafikės Jolantos Sereikaitės pastebėjimu tai liudija, kad tradiciškai piešinys siejamas su menininko mąstymo ir jausmų atspindžiu, pradiniu kūrybos etapu: kompozicinių struktūrų paieškomis, natūros fiksavimu. Kartu piešinys atskleidžia kūrybinio proceso ypatumus, kuriuose nuolat ieškoma ir ekperimentuojama, techninį meistriškumą. Visgi, piešinys kaip ir kitos meno formos yra veikiamas dabarties diskursų, todėl jame įkūnijamos tikrovės transformacijos, kurios praplečia paties piešinio sampratą. Piešiniui vystantis į kitas medijas, jis konceptualizuojamas meninėse interpretacijose.
