Tai tiek …

… noro būti kartu.
Viena vertus, ši paroda simboliškai lyg pirmaprades stichijas apjungia keturis skirtingus menininkus, kurie dar prieš metus tebuvo Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos dvyliktokai, o šiandien – Vilniaus dailės akademijos pirmakursiai. Kita vertus, 2020 m. Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla mini įkūrimo 75-metį, tad šia ekspozicija pradedamas tiek jubiliejinių parodų ciklas, tiek jaunųjų dailininkų kūrybą pristatantis projektas „stARTas“ (projekto vadovas – direktoriaus pavaduotojas Dailės ugdymui Vytenis Baura). Trečia vertus, tai produktyvaus, dar prieš pora dešimtmečių prasidėjusio tarpinstitucinio bendradarbiavimo tąsa, sėkmingai plėtojanti Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos ir Lietuvos dailininkų sąjungos dailės galerijos „Arka“ jungtinę veiklą.

… jautrumo ir aistros kurti.
Neatsitiktinai ekspozicijoje (ją rengiant talkino skulptorė, Dailės skyriaus mokytoja Marija Šnipaitė) matyti platūs jaunųjų autorių kūrybos užmojai, paradoksaliai atsikartojantys subtilia lakoniškų formų, švelnių sidabriškų tonų ir laiko „išėsdintų“ paviršių pagava. Manau, pristatomi talentingų „čiurlioniukų“, tuomečių 11–12 klasės mokinių, darbai pasižymi ypatinga išgyvenimų bendryste. Tačiau atidžiau pažvelgus į Dominyko Cinausko, Dominykos Kolėsovos, Saulės Šmidtaitės ir Jokūbo Griškos kūrinius išryškėja akivaizdūs jų kūrybos temperamentų skirtumai, kuriuos tarsi lemia gaivališki „oro“, „vandens“, „ugnies“, „žemės“ jėgų varikliai ir vartikliai.

… išjaustų ribų.
Parodoje pastebimi lentynos, rėmų ar lango motyvai, mano manymu, vaizdingai atliepia jauno žmogaus egzistencinius apmąstymus. Kas ir koks aš esu? ką jaučiu ir čia veikiu? kodėl to noriu ir man taip reikia? – šie ir panašūs klausimai nuolat kyla bet kuriam iš mūsų. Šįkart Dominyko, Dominykos, Saulės ir Jokūbo kūriniuose neabejotinai pajausime, o gal net atrasime kartais skausmingus ar kritiškus, kartais šmaikščius ar melancholiškus galimus atsakymus.

… pagarbos tradicijai ir ištikimybės sau.
Eksponuojamuose Dominyko Cinausko, Dominykos Kolėsovos, Saulės Šmidtaitės ir Jokūbo Griškos darbuose, manau, justi stiprūs akademinio pasirengimo sandai, ypač dėmesys profesionaliam idėjos įgyvendinimui. Be abejo, tai ir gabių jaunuolių mokytojų – skulptoriaus Giedriaus Plechavičiaus, tapytojo Arvydo Baltrūno, grafiko Lino Blažiūno ir kitų – nuopelnas. Tačiau savito kūrybinio braižo formavimas, individuali kūrybos laisvė ir prisiimta atsakomybė lieka šių ambicingų jaunųjų menininkų asmeniniame akiratyje, kai nevaržomai apsisprendžiama, ką ir kaip daryti.