Parodoje Lietuvos menininkė Dalia Truskaitė sugrįžta prie vienos savo kūrybos krypčių, kurdama į vietą orientuotus darbus, kai kūrinio elementai tiesiogine to žodžio prasme fiziškai skverbiasi į architektūrą, konceptualiai panaikindami riboženklius, atverdami pagavų erdvės takumą bei naują žiūrą. Dėmėsio centre – ne fizinis daiktas, objektas, net ne pati erdvė, o tiesioginio žiūrovo įsiterpimo į kūrinio aplinką sukeltas įspūdis. Jos darbai kartais taip meistriškai įvietinami erdvėje, kad žiūrovas sutrinka, nes parodoje „nieko nėra“ (pvz., parodoje „Vieta“ Pamėnkalnio galerijoje kūrinys buvo pačioje erdvėje esančių architektūrinių elementų – kolonų – fizinis padauginimas, materialią tikrovę imituojantis sutirštinimas, todėl paroda pasirodė tarsi „neturinti pavidalo“). Sukeldami netikėtą ekspektaciją jos kūriniai sąveikauja su į erdvę įžengusiu žiūrovu, kartais jį glumina, subtiliai įdarbindami žiūrovo sąmoningumą. Tokiu būdu Truskaitė provokuoja pastabumą, spustelėdama vaizdo stokos nervą, dirgindama patyrimą skatina paties žiūrovo vaizduotės įsitraukimą.
Dalios Truskaitės kūryboje dažnai atsispindi laikinumo, kismo ir nyksmo temos, o pasitelkiant trapius ir efemeriškus medžiagiškumo aspektus mus supančią aplinką siekiama permąstyti kaip dinamišką, besikeičiančią ir laiką akumuliuojančią erdvę. Naudojant saikingas formas kūryboje išryškinamas konceptualus turinys ir kuriamos apmąstymo ir susikaupimo erdvės. Autorė aktualizuoja ne tik vizualumo, bet ir kūrinio kaitos bei žiūrovo dalyvavimo klausimus. Iki nuogo minimalizmo išgrynintos formos kvestionuoja šiandien opias atvaizdų gausos problemas, kviečia susitelkti į dabarties patyrimą, išmėgina žiūrovo akylumą, budrumą, o vos užčiuopiamas parodos objektas jo krūvį nukreipia į šiuolaikybės registrus.
Ši paroda – tai tarsi architektūrinis pokštas, sukurtas įsivaizduojant galerijos erdvę iš anapus jūros, niekada joje nebuvus. Pirmiausia imi studijuoti patalpos planą, kuriame į akis krenta vieniša, tarsi pasimetusi kolona, tada ieškai nuotraukų ir randi vienintelę su dideliu vienišu langu. Internetinėje erdvėje sklaidai nuotraukas iš galerijoje vykusių parodų, atidarymų, bandai geriau suprasti erdvę – pastebi daugybę detalių, pasakojančių ilgą galerijos gyvenimo istoriją. Klimpsti į tą vis tirštėjantį chorą – kas, kur, kada buvo pridėta, patobulinta, pritvirtinta, uždengta – imi skęsti jame…..ir grįžti prie pirmiausia žvilgsnį sustabdžiusios vienišos, keistos kolonos ir taip pat vienišo lango, per kurį sverbiasi šviesa, mėginanti ją apkabinti.
