Keisti reiškiniai kyla iš troškimo ir bendros akumuliatyvios energijos. Jie suspindi ir dingsta. Lieka tik televizoriai. Ilgainiui jie tampa atminties ekranais ir vėl išnyra per atsitiktinumą. Šis projektas iškilo visai netikėtai. Lygiai taip pat, kaip ir atsirado prieš 30 metų. Dabar ekranus „Arkoje“ montuoja komanda, kuriems dabar tiek kiek buvo mums. Tai ne meno kūrinys, tai jausminis meno lauko laikmečio liudijimas, užfiksuotas keista TV forma, kuri taip netinka kūriniams. Bet žiūrint per laiko tūbą, pamatome save 1991 metais, laimingus ir ambicingus, švenčiančius ateinantį amžių.
Projekto dalyviai susijungė į vienintelį open space (tuomet dar negirdėtas žodis) vienį spontaniškai, be atrankos ir idėjos, tiesiog per pokalbius su cigaretėm ir kava prie stalo, „Arkos“ galerijoje. Tada dar nebuvo institucijų ir projektų, kuratorių ir menotyrininkų veto. Visi troško naujos formos. Ir nebuvo nei scenarijaus, nei repeticijų… Viskas buvo ekspromtas. Todėl grupės „Grupė, kurios niekas nežino” beveik nesimato, nes pažeidusi visas TV taisykles ji išjungė šviesą savo vaizdui parodyti… Niekas nežinojo, ką parodys „Žalias lapas” ir studentai, viskas buvo improvizacija ir tai nepaprastai įkvėpė. Nes mes darėme čia ir dabar…
TV negailestingas tokiems projektams. Jie iš esmės nepritaikomi informacinei formai, nes juos reikia žiūrėti ne TV laiko matavime. Bet išblukę vaizdai kompensuoja naivia forma ir jeigu paklausysite tuos pokalbius interviu forma, atrasite tai, ką tuomet jautė ir teigė tada tik ką pareiškusios, kad ji laisva, valstybės menininkai. Ir dabar nesuprantu kaip galima buvo tai padaryti. Kiek turėjo turėti avantiūrizmo ir drąsos Šarūnas Pilka, tuometis „Arkos“ direktorius, kad patikėtų šiuo projektu! Kaip Algirdas Kaušpėdas, tuometis LRT vadas galėjo leisti eksperimentuoti, pritariant Pranui Morkui, įstabiam scenaristui ir vizionieriui.
Prieš 30 metų, 1991 metų išvakarėse, „Arkos“ galerijoje buvo organizuota paroda. LRT tiesiogiai transliavo šią interaktyvią parodą, tiesiogiai pasijungiant ir į „Jaunimo teatrą“, kuriame buvo rodomas Oskaro Koršunovo spektaklis „Ten būti čia” tuo pat metu. Tai buvo vienintelis ir pirmasis tiesioginės transliacijos įvykis nacionaliniu mastu, kuriame išvydome meną prieš naujus metus, 1990 gruodžio 30d.
Po dviejų savaičių įvyko sausio 13-oji.
