Ši paroda – tarsi (ne)pažintinis takas, besidriekiantis per visas galerijos „Arka“ erdves, kuriame kelrodžiais tampa tiek pastarojo laikmečio, tiek ankstesni Lino Liandzbergio kūriniai. Kiekvieną galerijos erdvę formuoja atskira teminė gija su nuorodomis į autoriui aktualius jo tikrovės pavidalus – vieni patraukia, sužavi savo grožiu, kai kuriuos perpranti ir atpažįsti, kai kuriais bjauriesi ar sieki atkreipti dėmesį, stengiesi parodyti kitiems, dalis jų taip ir lieka nesuprasti, neatskleisti. Kartais tiesiog eini tais tikrovės takais ir norėdamas nepaklysti, privalai fiksuoti paveikslais, tarsi pažymėti jais „savo teritoriją“.

Kurdamas parodos ekspoziciją, menininkas formuoja savitas tikrovės apžvalgos stoteles, suteikia jiems simbolinius pavadinimus. Šios stotelės apibendrina (ne)įvardytus kūrybinius ciklus, žymi jų pralaidumą ir tuo pačiu dokumentavimą laike. Kūrybai autorius pasitelkia sukauptą fotovaizdų archyvą, todėl tapybos darbai neretai referuoja realiai patirtas vietoves, pastebėtas detales, kasdienybės peizažus, kurie kartais papildomi tam tikra nuoroda į kultūros istoriją.

 

„Vaikystės“ stotelėje eksponuojami darbai, sukurti remiantis autoriaus vaikų išgyvenimais, jų pasakojimais, sapnais, lūkesčiais, baimėmis ar nuoskaudomis, tokiu būdu tarsi grįžtant į savo paties praeitį, atsiveriančią per vaikišką žingeidumą. Stotelė „Scenaristas“ pristato surežisuotas istorijas, apjungiančias kasdienę vaizdų fiksaciją ir atpažįstamas meno ir kultūros citatas. „Nūdienos“ stotelėje vyrauja neapibrėžtumas, nerimas, įtampa, šių dienų kontekste tampanti kasdienio gyvenimo dalimi. Stotelė „Kolekcija“ pristato emocijų ir nuotaikų sankaupą, stiprią svarbių momentų įkrovą, per kurią autorius apmąsto būties trapumą. Parodoje taip pat eksponuojami praeities ženklai, lyg pabirę karoliukai suverti iš ankstesnių parodų, bandant permąstyti klasikinės tapybos ribas ir spalvinį jos pradą. Ekspoziciją užbaigia teatrinių projektų dokumentacija, apžvelgianti bendrus Liandzbergio ir Arturo Valiaugos video scenovaizdžius.

 

Linas Liandzbergis – žymus viduriniosios kartos lietuvių menininkas ir kuratorius. Dirba tapybos, performanso, video, instaliacijos, scenografijos srityse. Parodose dalyvauja nuo 1989 m. Surengė 25 personalines parodas, dalyvavo daugiau kaip 160 grupinių parodų, kuravo daugiau kaip 50 kultūrinių projektų, sukūrė 17 meninių akcijų ir scenografijų įvairiems teatro spektakliams. Buvo vienas pagrindinių 13-osios tarptautinės Vilniaus tapybos trienalės „Dialogai“ (2007), 16-osios tarptautinės Vilniaus tapybos trienalės „Nomadiški vaizdai“ (2016) ir 17-osios tarptautinės Vilniaus tapybos trienalės „[ne]determinuota“ (2020) kuratorių. 2012 m. apdovanotas pagrindine Lietuvos dailininkų sąjungos premija – „Aukso ženklu / mūza“.