Viskas prasidėjo nuo šukių.

Šukės – labai svarbi ir įdomi keramikos dalis. Tai ir keramikos archeologija, ir istorija, ir paslaptis, ir stebuklinga savybė būti labai trapia, bet ir amžina – išgulėti žemėje tūkstantmečius visai nepakitus. Ir tas skaudus momentas, kai sudūžta kas nors brangaus.

Taigi, mąstau apie šukes, įsivaizduoju, žinau, kad žemės kloduose jų gausybė, jos kalba apie istoriją ir gali atskleisti daugybę paslapčių, arba yra tiesiog beprasmės gražios šukelės.

Virginia Woolf apsakyme “Tikri daiktai” pasakoja: “…bet jau matė, kad tai buvo nuostabiausios formos porceliano gabalėlis, nepaprastai panašus į jūrų žvaigždę, sudaužytas ar netyčia taip sudužęs. Jis turėjo penkis netaisyklingus, bet aiškiai regimus spindulius. Vyravo šviesiai mėlyna spalva, bet ją dengė kažkokie žali dryželiai ar taškeliai, o tamsiai raudonos linijos traukė turtingumu ir puošnumu. …ji atrodė tarsi kito pasaulio kūrinys – įnoringa ir fantastiška it arlekinas”. Apsakyme šukės ir yra tie “tikri daiktai”, kurių rinkimas beviltiškai užvaldo pagrindinį herojų ir atitraukia nuo visų svarbių darbų ir pareigų. Taip jaučiuosi ir aš.

Pradžioje domėjausi ir rinkau “tikras” šukes. Istoriškai vertingesnės yra sunumeruotos ir su duomenimis, kiek įmanoma buvo identifikuoti. Bet vėliau pradėjau šukes dekoruoti, tai pasirodė labai smagus darbas, kai kiekvieną pradedi matyti kaip miniatiūrą – vis kitokios ir dažnai labai įdomios formos. Šukių dekoravimas lyg ir visai absurdiškas darbas, bet tuo, matyt, ir labai įtraukiantis ir išlaisvinantis.

Ir vis tik, šukės – nykimo procesas, gal tiksliau kažkokia kita žmogaus kūrinių būties fazė, kai jie praranda funkciją ir buvusią prasmę. Mąstant apie civilizacijos objektų ir gamtos tvarinių nykimo bendrumą, atsirado ir antra parodos dalia – naktiniai drugiai. Tai mano sena tema, vis sugrįžtanti vienu ar kitu pavidalu. Čia naktiniai drugiai – subyrėję, sunykę, nors vis dar “įnoringi ir fantastiški” kaip tos šukelės. Krikščioniškoje ikonografijoje drugelis simbolizuoja prisikėlimą ir nemirtingumą, o drugelio gyvenimo ciklas, susidedantis iš trijų gyvenimo stadijų, – gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą. Be to, drugys iš vienos pusės – ypatingo grožio kūrinys, o apvertus kita puse – atgrasi plaukuota pabaisa. Taigi tai talpus ir labai prieštaringas įvaizdis.

Per šias abi ekspozicijos dalis eina nykimo, dužimo, praradimo, praeinančio laiko tema. Juk galų galiausiai, laikui bėgant, viskas, kas gyva ir negyva, sudūžta, sudyla ir subyra. Kaip prisijaukinti tą neišvengiamą laiko tėkmę?

Paroda yra 8-osios Vilniaus keramikos meno bienalės TARP satelitas.

Partneriai: Vilniaus dailės akademija, Lietuvos dailininkų sąjunga.

Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba.

Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė | Broken and shattered

 

It all started with shards.
Shards are a very important and interesting part of ceramics. It is the archaeology, the history, the mystery and the magical quality of ceramics being very fragile, but also eternal – lying in the ground for millennia completely unchanged. And that painful moment when something precious breaks.

So I think of shards, I imagine, I know that they are abundant in the ground, that they speak of history and can reveal many secrets, or they are just meaningless beautiful shards.

Virginia Woolf, in her short story “Solid Objects” says: „…but he could see that it was a piece of china of the most remarkable shape, as nearly resembling a starfish as anything – shaped, or broken accidentally, into five irregular but unmistakable points. The colouring was mainly blue, but green stripes or spots of some kind overlaid the blue, and lines of crimson gave it a richness and lustre of the most attractive kind. …it looked like a creature from another world – freakish and fantastic as a harlequin.“  In the story, the shards are these „solid objects“ whose collection desperately overwhelms the protagonist and distracts him from all his important work and duties. That is how I feel.

At the beginning, I was interested in and collected „real“ shards. The more historically valuable ones are numbered and with data as far as it was possible to identify them. But then I started to decorate the shards, which turned out to be a very pleasant job, when you start to see each one as a miniature – of different and often very interesting shape. Decorating shards is a very absurd work, but apparently it’s also very addictive and liberating.

And yet, shards are a process of decay, or perhaps more accurately, some other phase of the existence of human creations, when they lose their function and former meaning. Thinking about the commonality between the decay of the objects of civilisation and the decay of natural objects, the second part of the exhibition – the nocturnal butterflies – also emerged. This is an old theme of mine that keeps coming back in one form or another. Here moths are not alive and starting to fall apart, but still “freakish and fantastic“ like those shards. In Christian iconography the butterfly symbolises resurrection and immortality, and the butterfly’s life cycle, which consists of three stages of life, represents life, death and resurrection. Moreover, the butterfly is a work of extraordinary beauty on one side and a hideous hairy monster on the other. So it is a capacious and highly controversial image.

The theme of decay, loss and the passing of time runs through both parts of the exhibition. After all in the end everything that is both alive or inanimate breaks down and decays. How do we tame the inevitable passage of time?

 

The exhibition is a satellite of the 8th Vilnius Ceramic Art Biennial TARP.

The exhibition will run until 15 December.