Dažnai menininkai sako, kad rezultatas juos mažai domina, jiems svarbiau procesas. Man procesas pasimėgavimo neteikia, dažnai jis yra skausmingas. Man svarbu rezultatas. Save iš šalies matau kaip mešką prie upelio: žiūriu, stebiu, laukiu… tada grybšnis letena aštriais nagais, sublizga saulėje žvynai – štai jis, gražuolis, – atvaizdas!
Laimikis yra arba ne.
Kaip žmogus ir kaip dailininkė aš esu stebėtoja.
Dažniausiai mano piešiniai, raižiniai yra tų stebėjimų rezultatas. Tačiau nesistengiu vaizdo ar veiksmo, kurį matau, atvaizduoti. Manau, kad stebiu tol, kol pamatau prieš mane esančio vaizdo ar vykstančio veiksmo, veikėjų simbolinę arba filosofinę prasmę. Tarsi uždedu vaizdui savo mąstymo (supratimo) tinklelį. Niekada neperkėlinėju piešinio, bet piešiu tiesiai ant plokštės – linoleumo, cinko. Grafikoje, tame susikaupimo, koncentracijos reikalaujančiame darbe, klaidos rizika yra tarsi sportininkui adrenalinas. Apie tai savo blog‘e rašė škotė grafikė Catrìona Black, įrašą apie susikaupimą ties grafikos darbu užbaigdama žodžiais „So help me God.“
