„Kūryboje apmąstau laik(inum)o patyrimo, atminties, tikrovės daugialypumo temas. Tapydama analizuoju būsenas, kurias sukelia susidūrimas su daiktinėmis esamojo laiko nuorodomis į praėjusį laiką. Stebėdama ir mąstydama kasdienę aplinką tapyba, siekiu suvokti, iš ko kyla lygiagrečių laikų išgyvenimo būsena kaip paradoksalus laikinumo ir tuo pačiu kartojimosi įspūdis – įspūdis ne kaip impresija, o kaip įspaudas, vidinio laiko tėkmėje įsispaudžiantis pėdsakas. Siekiu išsiaiškinti, kodėl į praeitį nevalingai gręžiasi žvilgsnis ir svarbiausia – koks jis.

Tapybinėje plotmėje mane domina medžiaginė aplinka: daiktai, interjerai – vietos, kurias aplink save tveria, perdirba ir palieka žmogus. Didžiausią dėmesį skiriu kintančiai, utilitarinę reikšmę prarandančiai tos aplinkos daliai. Laiką tapyba bandau užčiuopti per tebesantį, bet kitaip funkcionuojantį daiktą, jo reikšmės skirtumą.

Gyvenamąją erdvę, kurią žmogus per laiką paverčia sava terpe arba buveine suvokiu kaip simbolinę vietą, kurioje susikoncentruoja didelis išgyvenimų ir prisiminimų kiekis. O taip pat, buveinėje susikaupia kokį nors laikotarpį ar kelias laiko atkarpas liudijančios savotiškos daiktų sistemos. Laiko sluoksniai. Taigi gyvenamąją erdvę suvokiu kaip struktūrą, atspindinčią ne tik subjekto, bet ir aplinkinio konteksto būties savybes bei jų kismą.

Motyvus paveikslams dažniausiai telkiuosi iš kasdienės aplinkos. Tapybą traktuoju kaip daugiasluoksnio sociokultūrinio konteksto tyrimą. Sekant buvusio laiko pėdsakais, renkant juos kaip įkalčius, galima rekonstruoti –kad ir įsivaizduojamai –praeities įvykių scenarijų. Tapybos mediją šiuose ieškojimuose tapatinu su faktų –sąmonės dirbinių kūrimu.

Savo kūrybos metodą įvardiju kaip skolinimąsi. Tapydama skolinuosi laiką iš asmeninės atminties archyvui nepriklausančių daiktų. Įsivaizduoju, jog taip įmanu užpildyti aiškesnio dabarties suvokimo stoką. Mat, gali būti, kad, ko neprisimenu –tai ne mano. Bet tai nebūtinai reiškia, jog tai – ne aš.“

Eglė Ulčickaitė